Gyvatės mėnuo
Gyvatės mėnuo
„Radę pantinės gyvatės išnarą, sodiečiai ją pakelia ir suvartoja vaistams; vieni tą išnarą verda ir duoda arkliams bei karvėms, kad greičiau išsišertų, o kiti ją trina ir pučia sergančiam naminiam gyvuliui akysna nuo apakimo. Be to, prietaringi žmonės tvirtai tiki, kad padarius iš pantinės gyvatės išnarų ir lajaus žvakę, tąja žvake visokių burtų galima esą daryti.“ – taip žurnale „Kosmos“ (1930 m.) viename išsamiausių straipsnių apie gyvatę marguolę, tuomet dažniau vadintą pantine gyvate, rašė pedagogas Jurgis Elisonas, stebėdamasis, kiek plačiai paplitę patys įvairiausi prietarai. Kai kuriais iš jų tikima iki šių dienų.
Tarptautinė gyvačių diena minima liepos viduryje, tačiau mūsų krašte šių roplių aktyvumas didžiausias pirmaisiais pavasario mėnesiais, kuomet jie iššliaužia iš žiemos slėptuvių, neriasi ir poruojasi. Ne tik paukščiai, bet ir gyvatės kovą sugrįžta iš dausų saulės pasveikinti. Neretai aptinkama jų buvimo ženklų – tarp žolių užkliuvusių išnarų. Sena oda atšoka ir nuo akių, todėl tuo metu gyvatė blogai mato, o nėrimasis trunka nevienodą laiką priklausomai nuo gyvūno būklės.
Gyvatės marguolės yra sėslios. Trumpų pavasarinių klajonių maršrutus lemia žiemaviečių ir poravimosi partnerių tankis. Kitose Europos šalyse nustatyta, jog pavasarį patinėliai nukeliauja nuo 200 iki 1200 metrų, o patelės nenutolsta nuo slėptuvių daugiau 160 m. Vasarą gyvatės juda mažai ir didumą laiko praleidžia tūnodamos graužikų urveliuose, po augalų šaknimis, visiškai arti žemės paviršiaus, todėl išlieka mažai pastebimos.
Nuo seno žinoma nuodų gydomoji galia į miškus ir pelkynus išviliodavo gyvačių gaudytojus. Pavasarį ir rudenį sukaupiamas didžiausias nuodų kiekis, todėl gyvačiaujama būdavo iki gegutės užkukavimo. Tarpukario Lietuvoje gyvates skirstė į žmonių, arklines ir galvijines – priklausomai, kieno gydymui skirta. Pačia vertingiausia laikyta juodos spalvos gyvatė (faktai iš Č. Bankausko straipsnio, žurnalas „Kosmos“, 1936 m.).
Sėkmingi gaudytojai, į turgus pristatydavę po kelis šimtus gyvų gyvačių, tituluoti gyvačių karaliais. Savąjį karalių turėjo ir Kamanų pelkė – tai Balio Sruogos apysakos apie šaunų žemaitį (1937 m.) personažas Jonis Mažrimukas. Štai koks būdavo jo grobis pelkyne: „Šokinėja Jonis nuo kupstelio į kupstelį ir ... gyvates rankioja – tikrai, kaip gandras. Vargšės tos gyvačiukės! Visą žiemą jos miegojo, sušalusios, suledėjusios, kaip negyvos, kaip žagarų gabalėliai. Pavasariop vos vos atsipeikėjo, vos vos išlindo aikštelėn saulaitės spinduliuose pasistiprinti, – sugulė jos ant kupstelių, kur pavasario vanduo nepasiekia, ir šildosi sau kuo ramiausiai. Jos dar tokios silpnutės, išglebusios, ot, visiškai tokios, kaip gavėnioje mirkytos silkės. Šitaip besigaivinančias gyvatukes Jonis kur buvęs, kur nebuvęs – prišokęs – kapt – už sprando – ir kiša į maišą. Kartais jis ir maišelio neturi. Kartais jis jas stačiai ant lazdos kabinėja, nelyginant dešras rūkyti ruošdamas, ir nešasi maskatuojančias, tabaluojančias, besiraitančias.“
„Sruogišku“ humoru paskanintu tekstu nederėtų vadovautis norint artimiau su marguolėmis padraugauti, nes pavasarį jos būna aktyvios, alkanos ir piktos. Ne veltui gyvatės įvaizdis senajame lietuvių folklore yra dvejopas: iš pagonybės laikų atklysta gyvybės nešėjos, dievybės simboliai, tačiau daug daugiau pasakojimų apie jų tikrą ir tariamą pavojingumą beigi naikinimo būdus. Nuožmi ir gėdinga gyvūnų inkvizicija pačiais žiauriausiais būdais daug amžių vyko visoje Europoje, kai kur net skatinta dovanomis ar pinigais.
Belieka pasidžiaugti, jog roplių gaudymas ir tyčinis naikinimas – tolimoje praeityje, dabar marguolė yra apyretis gyvūnas. Akistatoje su raisto šeimininke verta prisiminti senolių išmintį: „Jeigu gyvatė perbėgs per kelią, tai bus laimė.“ Ne taip dažnai laimė ant kelio mėtosi.
.jpg)
.jpg)
.jpg)
