2023-05-31

Kamanų mokomojo tako sukaktis

Keliai ir takai nuo seno turėjo ypatingą reikšmę ir svarbą: jais paskui grobį keliavo pirmieji poledynmečio gyventojai, kaimynas lankė kaimyną, žygiavo savos ir svetimos armijos. Tik didžiąsias pelkes keliai ir vieškeliai stengėsi iš tolo aplenkti. Judėjimas per sunkiai įžengiamas vietas vyko kūlgrindomis, o šaltomis ir sniegingomis žiemomis papelkių gyventojai jas perskriedavo rogėmis.

Tiesti kelius per pelkes pradėta augant durpių gavybai ir per naujųjų amžių karus, tačiau tik esant didelei būtinybei. XX a. pabaigoje atsirado neregėtas dalykas – pramogai skirti takai į vietas, kur įprastai dauguma žmonių niekuomet nesilankydavo ar tik sezoniškai eidavo į uogynus. Anuomet naujai skambėjusį pažintinį aspektą bene pirmasis spaudoje aptarė profesorius Kazys Brundza, pastebėdamas, jog pelkės nėra vien tik kraiko, kuro ir panašių ūkinių gėrybių aruodas. Straipsnyje „Turistas eina per pelkes“ („Mūsų gamta“, 1975 m.) profesorius vaizdingai prisiminė pirmąsias ekspedicijas Kamanų pelkėje ir atkreipė dėmesį, jog tokios kelionės galėtų būti įdomios ne tik mokslui, bet ir turizmui, nes jos „susiję su dar nematytais vaizdais, naujais nepatirtais įspūdžiais, <...> o pelkė daugelį sužavi savo rimtimi ir tyla, kurią ypač pajunti giedrą dieną. Pajunti nepaprastą oro grynumą ir erdvės begalybę, ypač dėl senų pušų retumo ir jų smulkumo“.

Po šių spaudoje nuskambėjusių žodžių prabėgo dar ne vienas dešimtmetis. Kamanuose dviejų lentų pločio takas buvo atidarytas 2002 m. gegužės 31 d. – ne pirmasis, bet vienas pirmųjų Lietuvoje. Maršruto pradžiai parinkta išnykusio Salininkų kaimo vieta. Iš jos senais žmonių ir žvėrių takais link ežero ir pelkės nuvingiavo naujasis lentų klojinys. Tuomet buvęs didelis kolektyvas šį darbą atliko vos su kelių papildomų žmonių pagalba, mokytis teko tik iš savo padarytų klaidų, nes panašios patirties neturėta. Atsiradus lankomam objektui, patvarkytas iki tol prastu pravažumu garsėjęs kelias.

Siauras, ne per daug iškeltas lentų takas tik iš pradžių rėžė akį naujumu, šviesia spalva. Netrukus jis natūraliai susiliejo su aplinka, skersinius balkius apaugo viržiai, švyliai ir kiminai, o durpėse – įsispaudė į gruntą beveik sulig paviršiumi.

10 metų – tiek ilgiausiai gamtoje atlaiko mediniai takai, nors ūksmingose vietose, kur nuolat laikosi drėgmė ir trūksta saulės, jie suyra dar greičiau ir statinys vėl prašosi atnaujinamas.

2012-2013 m. Kamanų takas baigtas keisti ir tapo platesnis, patogesnis, pratęstas iki naujai pastatyto apžvalgos bokšto. Prie jo statybos lietėsi daugiau rankų – dalyvavo bendruomenės, organizacijos, Vilniaus universiteto studentai, pavieniai asmenys. Ryšys su pagalbininkais nenutrūko iki pat smagaus atidarymo praturtindamas šventę naujomis idėjomis ir netikėtomis užduotimis bei staigmenomis renginio svečiams.

Per daugiau nei 20 metų take savąsias pėdas įmynė tūkstančiai smalsuolių – ekskursijų ir tradicinių rezervato renginių dalyviai. Vaizdai, pavasario garsai ar popiečio tyla pelkėje pažadino ir įkvėpė kūrybai – čia ne vieną kartą vyko Menų savaitės, o paskutinius trejus metus noriai svečiuojasi Vasaros rašymo akademijos kūrėjai. 2022 m. pilnai įvykdytas pradinis sumanymas – poezija pelkėje buvo ne tik kuriama, bet ir skaitoma. Take yra apsilankęs vestuvininkų pulkelis, tik tuomet įspūdingą fotosesiją visiškai sutrukdė liūtis. Gamta savaip patvarko žmonių ketinimus.

Nepaisant naudotų ekologiškų konservavimo priemonių, laikas ir jo palydovai vėl įveikė medinį lieptą. Artimiausiu metu jis bus atnaujinamas. Tarnaus ilgiau, jei medį pakeis patvaresnės medžiagos.

Trumpame fotoreportaže – mokomojo tako istorija nuo 2001 metų.