Legenda apie Kamanų pelkę

Senuose padavimuose kalbama, jog pelkės, šlapynės atsirado vietose, kur velnio paspjauta. Nelabieji ten linksminasi ir dar kokį žmogelį įtraukia, kad jiems pagrotų per gūžynę. Tai žinoma iš kitų Lietuvos regionų tautosakos.

Apie Kamanų pelkės kilmę ar velnišką prigimtį nieko nebuvo užrašyta, nors toks didelis pelkynas tikrai turėjo masinti žmonių vaizduotę. Galbūt vietovardžių, tautosakos rinkėjai savo kelyje nesutiko gero pasakoriaus.

Visgi kartais žinios iš senų laikų mus pasiekia visai ne per tikslingą jų rinkimą ir tampa netikėtu atradimu. Puikų pasakorių ir jo istorijas, kuriomis galima tikėti arba ne, prisiminimų knygoje „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“ (2021 m.) aprašo režisierė Viktorija Prėskienytė-Diawara. Prėskienių šeima buvo represuota, todėl abu vaikus 1949 m. pavasarį motina išsiuntė pas senelius į Gaugarių kaimą Akmenės rajone. Kaimas, vėliau sunaikintas per sovietinę žemės reformą, šliejosi prie Kamanų pelkyno. Čia praleistus metus autorė prisimena kaip šviesiausius, laimingiausius savo gyvenime. Prie to neabejotinai prisidėjo jos senelis Vladas Žaltauskas, nuolat vaikus linksmindavęs visokiomis „baikomis“, istorijomis apie nykštukus, laumes ir kaukus. Štai kokią – kol kas vienintelę žinomą –  legendą apie Kamanus jis pasakodavo savo anūkams:

„Miško valdovas Miškinis turėjo daug dukterų laumių, kiekviena iš jų globojo savą sritį: viena grybus, kita – uogas, dar kita – riešutus ar lapus, samanas, medžio žievę.

Kadaise, seniai seniai Uogų laumė išėjo iš valdų pasivaikščioti po mišką. Tuo metu miške medžiojo grafaitis. Pamatęs nuostabią mergaitę, ją įsimylėjo. Laumė ilgai nesisakė, kas esanti, o kai galiausiai prisipažino, grafaitis nusprendė prašyti jos rankos pas miško valdovą. Valdovas tik pasijuokė: kaip paprastas mirtingasis drįsta į jo dukterį pažvelgti? Bet grafaitis buvo iškalbingas ir pasistengė įtikinti valdovą savo karšta meile. Tas patikėjo ir išleido už jo dukterį. Kraičio skyrė didelį miško plotą, kur augo geriausios uogos, grybai, riešutai. Miško gėrybės turėjo pripildyti grafaičio piniginę. Tik nevalia, pasakė miško valdovas žentui, to miško išparceliuoti. Parsivedęs žmoną laumę į dvarą, grafaitis prašmatniai gyveno, kėlė pokylius, didžiavosi ir gyrėsi sėkme, gražuole žmona ir įlindo į skolas. Kad nebūtų paleistas iš varžytinių, sutiko prekeiviams leisti iškirsti mišką. Jo žmona laumė grąžė rankas, maldavo to nedaryti, bet grafaitis ją atstūmė, liepė grįžti pas tėvą į mišką. Jis nusprendė pasipiršti turtingo kaimyno dukrai su dideliu kraičiu ir išsimokėti skolas, kad neprarastų dvaro. Kai verkdama Miškinio dukra grįžo namo, miško valdovas įsiuto, tada pakėlė grafaičio dvarą, nuskandino Kamanų ežere ir apsupo neįžengiama pelke. Pats senelis nedrįstąs ten eiti. Ežero dugne nuskandintas grafaičio dvaras, aplink ežerą neprieinamos pelkės, kur nedygsta grybai, neauga aviečių krūmai, nėra jokios uogos, net spanguolės...“

Pasakojimą iliustruojame vaikų piešiniais iš 2005-2007 m. vykusių teminių renginių ir konkursų.

Atnaujinimo data: 2023-02-02

Taip pat skaitykite:

ATNAUJINTAS MOKOMASIS TAKAS KVIEČIA PAŽINTI KAMANŲ GAMTINIO REZERVATO VERTYBES

SOSNOVSKIO BARŠTIS: GRĖSMĖ GAMTAI IR ŽMOGUI

TARP 53 NAUJŲ GAMTOS PAVELDO OBJEKTŲ – IR KAČAIČIŲ AKMUO

LANKYTOJŲ DĖMESIUI!

VAŽIAVIMAS KETURRAČIAIS BEKELE KENKIA APLINKAI