LESYKLOJE UŽ LANGO VERDA GYVENIMAS
LESYKLOJE UŽ LANGO VERDA GYVENIMAS
Šių metų gruodis nepagailėjo sniego. Medžiai pasipuošę baltom kepurėm. Miške gražu tarsi kalėdiniame atviruke. Tačiau gyvūnams dabar nelengvas metas. Žvėrys dar prasikapsto purų sniegą, tačiau paukščiai storo apkloto neįveikia, nepasiekia užsnigtų žolių ir medžių sėklų. Todėl žiemą dalis sparnuočių patraukia arčiau sodybų, kur žmonės juos šeria lesyklose.
Gelbėdamas sparnuočius, ir pats kasryt apeinu savo paukščių „fermą“. Zylėms, žaliukėms paberiu saulėgrąžų, karveliams, startoms, kėkštams – miežinių ar kvietinių kruopų, geniams pakabinu nesūdytų lašinių, o strazdams ant specialaus paukščių stalo išpilu batono ir obuolių gabalėlių. Vos tik prašvinta, lesykloje ir po ja užverda gyvenimas: sparnuočiai suskrenda iš visų pakampių, keičia vieni kitus ir maitinasi ligi sutemų.
Įdomu stebėti lesyklos gyvenimą. Mažos zylutės, pačiupusios po saulėgrąžos sėklą, sutupia ant skirtingų slyvos šakų ir kantriai lukštena snapų kaltukais. Iš kažkur atskrenda nemažas pulkelis geltonųjų startų ir aptupia pabertų kruopų krūvą. Paskui prie jų prisijungia karvelių – pietinių purplelių pora. Didysis margasis genys supasi, įsikabinęs į lašinių bryzą. Gražiai atrodo juodasis strazdas ant apsnigtos medžių šakos. Pastebėjau, kad šios paukščių rūšies porelės meniu skiriasi: patelė neatsisako kruopų, o patinėlis gardžiuojasi sušalusiais obuoliais.
Per savaitę stebiu net tuziną sparnuočių rūšių: didžiosios, mėlynosios ir pilkosios zylės, geltonosios startos, karklažvirbliai, kėkštai, didieji margieji geniai yra nuolatiniai lesyklos lankytojai. Rečiau užklysta žaliukės, smilginiai strazdai, o pastaruoju metu kasdien atskrenda juodųjų strazdų ir pietinių purplelių porelės. Dauguma paukščių, nepaisant skirtingo jų dydžio draugiškai dalinasi maistu. Tik akiplėšos kėkštai išsiskiria iš kitų: kai jie lesa kruopas nuo žemės, visi maži paukšteliai turi pasitraukti ir kantriai palaukti. Kėkštų elgesys kiek primena liūtų Afrikos savanoje. Keista, bet tarp karštosios Afrikos ir šaltosios Lietuvos matau ir kitą panašumą – dėl kylančių pavojų. Kai Afrikoje antilopės sausros metu ateina prie girdyklų, ten jų tyko plėšrieji žvėrys. Kai Lietuvoje prie lesyklos suskrenda paukščiai, čia juos medžioja ne tik katės. Iš miškų glūdumos atklysta aštrianagiai paukštvanagiai, kurie iš gretimo medžio stebi lesyklos lankytojus. Stebėjau, kaip juodąjam strazdui nuo besivejančio paukštvanagio pavyko ištrūkti, įlindus į eglių gyvatvorę. Užsižiopsojusiai geltonąjai startai nepasisekė – ji pakliuvo į aštrius plėšraus paukščio nagus.
.JPG)
Žemaitijos saugomų teritorijų direkcija
Vidmanto Lopetos tekstas ir nuotraukos