MINIMA GANDRŲ IŠSKRIDIMO DIENA
Gandras. S. Mitriko Nuotr.
Rugpjūčio 24-oji – Gandrų išskridimo diena. Nuo seno ši data lietuvių tradicijoje žymėjo vasaros pabaigą ir atsisveikinimą su gandrais, išskrendančiais žiemoti į šiltuosius kraštus. Gandras skirtingose lietuvių tarmėse dar vadinamas garniu, gužu, gužučiu ir kitais vardais. Pavasarį sugrįžęs jis tarsi praneša apie naujo gamtos ciklo pradžią, o vasaros pabaigoje jo išskridimas primena apie artėjantį rudenį. Ši diena labiausiai siejama su baltuoju gandru (lot.Ciconia ciconia) – Lietuvos nacionaliniu paukščiu.
Baltasis gandras gyvena žmogaus kaimynystėje – kaimuose, gyvenvietėse, rečiau – miestų pakraščiuose. Lankosi pievose, laukuose, arimuose, prie vandens telkinių. Su kitais nesupainiojamas baltas paukštis juodais sparnais, raudonu snapu ir raudonomis kojomis. Kai skrenda, iš apačios nuo juodojo gandro skiriasi ištisai balta kūno apačia ir juodomis plasnojamosiomis plunksnomis.
Tiesa, jau gana senokai rugpjūčio 24 d. nebėra ta diena, kada daugiausia gandrų išskrenda į šiltuosius kraštus. Gandrų išskridimo laikas yra pasislinkęs viena – dviem savaitėmis anksčiau. Gandrai niekada neišskrenda per vieną dieną: iš skirtingų Lietuvos vietų išskrenda skirtingu laiku. Šių paukščių migracijos pradžia priklauso ne nuo kalendoriaus datos, o nuo oro sąlygų ir kaip gandrams greitai pavyko užauginti vaikus.
Gandrų išskridimo diena primena, kad gamtos ritmas nėra įrašytas kalendoriuje – jis nuolat kinta ir priklauso nuo aplinkos sąlygų. Vis dėlto gandras išlieka vienu ryškiausių Lietuvos kraštovaizdžio simbolių, lydinčiu žmogų per metų laikų kaitą. Tad šiandien, žvelgdami į tuštėjančius gandralizdžius, galime ne tik atsisveikinti su šiais paukščiais iki pavasario, bet ir prisiminti, kaip svarbu saugoti aplinką, kurioje jie peri, maitinasi ir augina savo jauniklius.