Pusiau gyvūnas, pusiau grybas. Kas?
Vasarai baigiantis ant yrančios medienos, žolių stiebelių ir lapų nutįsta drebučių pavidalo apetito nekeliantys dariniai, kurie dažniausiai esti ryškiai geltonų ar rausvų atspalvių, neretai panašūs į atpiltą skrandžio turinį ar kitus su įvairiais negalavimais susijusius dalykus.
Kartais juos vadina netikraisiais grybais, nors tai nėra visai tikslu. Šie saviti rudens pranašai yra gleivūnai. Lietuviškas vardas trumpas, tikslus ir taiklus, o štai kitomis kalbomis pavadinimai susideda iš daug žodžių. Pavyzdžiui, anglai jį vadina šuns vėmalais pridėdami kitų savybes apibūdinančių epitetų (Dog vomit slime mold).
Kaip ir kerpės gleivūnai laikomi geros ekologinės būklės indikatoriais. Pasaulinis jų paplitimas susijęs su miškais (tiek tropiniais, tiek vidutinių platumų), nes įsikuria dažniausiai ant augalinių puvėsių, kur pakankamai drėgmės ir prieinamų maisto šaltinių. Kamanų rezervate kasmet daug jų apauga aukštapelkės augalus, kiminus, pasitaiko ant paminkštėjusios medienos.
Pagal vietą visų gyvųjų organizmų sistemoje tai yra senovinė tarpinė atšaka tarp gyvūnų ir grybų, nes gyvenimo ir veisimosi ciklas turi tiek grybams, tiek patiems primityviausiems gyvūnams (ameboms) būdingų bruožų. Gleivūnų vaisiakūnį (plazmodį) sudaro sienelių neturinti daugiabranduolė masė, todėl jo formos gali lengvai kisti. Gleivūnai juda visu paviršiumi, lėtai šliaužia ir suvalgo viską, ką randa kelyje. Suprantama, į jų negudrius spąstus tegali patekti tik smulkūs ir už juos dar lėtesni gyviai – daugiausia vienaląsčiai, bakterijos, grybų hifai, smulkūs dumbliai. Išdžiūvus terpei ar pasibaigus maisto ištekliams, gleivūnai geba per trumpą laiką subrandinti sporas. Jos formuojasi vaisiakūnio viduje ar susitelkia į įvairių formų darinius išorinėje plazmodžio dalyje. Tuomet jie praranda ryškiąsias spalvas, tampa mažiau pastebimi, bet kaip tik tokie vertingiausi tyrinėtojams, nes šioje fazėje galima nustatyti rūšį. Rugsėjo viduryje dar pasitaiko aptikti tiek spalvingų, tiek brandą pasiekusių vaisiakūnių. Išsilaisvinusias sporas platina vėjas, vanduo, gali pernešti gyvūnai. Atlikę savo užduotį, paslaptingi netikrieji grybai išnyksta iki kitų metų, kol vėl sulauks augimui palankaus laiko.
Dėl vaisiakūnio gležnumo ir trumpo gyvenimo ciklo gleivūnų radiniai yra labai reti senuosiuose Žemės kloduose. Vienas iš kelių žinomų pavyzdžių mūsų laikus pasiekė iš Mezozojaus eros užkonservuotas Birmos gintare drauge su įvairių augalų liekanomis ir driežo koja. Šerpio genties inkliuzui – apie 100 mln. metų. Straipsnį 2019 m. paskelbę mokslininkai mano, jog radiniai gali būti susiję. Nesubrendusio vaisiakūnio dalis į sakus galėjo patekti tik atplėšta, o tai veikiausiai atliko driežas, mėgindamas ištrūkti iš lipnių spąstų. Birmos gintare aptinkami gausūs sporinių augalų inkliuzai rodo, jog paleoekosistemose būta didelio drėgnumo ir kritulių kiekio. Pavienių gleivūnų radinių aptikta ir Baltijos gintare iš daug vėlesnio – Eoceno – laikotarpio.
Belieka pridurti, jog aprašyti priešistoriniai gleivūnai neišnyko kartu su dinozaurais, iki šiol paplitę pasaulyje, auga Lietuvoje – Punios šile, Kamanų rezervate ir daugelyje kitų vietų ir tebelaukia pastabios tyrinėtojų akies.
Sigitos Sprainaitytės nuotraukose – gleivūnų įvairovė Kamanų rezervate.
