SAUSIO 25-OJI – PUSIAUŽIEMIS
Žiemos pasaka Šauklių riedulyne-kadagyne. Salantų regioninio parko grupės archyvas
Sausio 25-ąją minimas pusiaužiemis. Tai kalendoriaus taškas, reiškiantis gamtos virsmą į naują būseną.
Ši diena nuo seno ypatinga tuo, kad visi įdėmiai stebėdavo orus. Pusiaužiemis – tai simbolinė žiemos vidurio diena, nuo seno minima lietuvių kalendorinėse tradicijose.
Sakoma, kad šią dieną įvairūs žiemą miegantys gyvūnai (barsukas, ežys ar meška) prabunda iš žiemos miego... Spėliojama, kad jei barsukas išlenda iš savo olos ir diena yra saulėta, žvėrelis, pamatęs savo šešėlį, išsigąsta ir eina atgal į guolį, apsiverčia ant kito šono ir užmiega. Tai reiškia, kad pavasaris bus vėlyvas. Jeigu oras apniukęs, nesaulėtas, barsukas išlenda iš urvo ir pripėduoja. Tuomet pranašaujama, kad kita žiemos pusė bus šiltesnė, o pavasaris ankstyvas.
Ši diena liaudiškoje lietuvių tradicijoje dar vadinta ir Kirmėline (arba kirmėlių diena). Tikėta, kad tą dieną trumpam iš žiemos miego pabunda gyvatės ir žalčiai. Simbolinio pusiaužiemio metu žmonės žadindavo gyvybę: papurtydavo sode obelis, kad būtų derlingesnės, pastuksendavo į avilius ir taip žadindavo bites.
Nors šiandien pusiaužiemis nėra plačiai švenčiamas, jis išlieka gražiu priminimu apie glaudų žmogaus ryšį su gamta ir metų ciklais. Tai metas, kai dar karaliauja žiema, bet jau juntama artėjančios šviesos ir atgimimo nuojauta – tylus pažadas, kad pavasaris ne už kalnų.