VARLIANEŠIO REKORDAI
Balandžiui artėjant į pabaigą, Kurtuvėnų regioniniame parke baigėsi ne vienus metus trunkantis gamtosauginis darbas – varlianešis.
Krašto kelio Bubiai – Ramučiai pakraštyje 450 metrų atkarpoje buvo sukalti kuoliukai, prie jų Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos darbuotojų rankomis pritvirtintos armuoto tinklo tvorelės, į žemę įkasti kibirai varliagyviams gaudyti. Tris (aktyviausio judėjimo – piko dienomis – ir keturis) kartus per dieną varliagyvius surinkinėjo ir iki tvenkinių balų ar kūdrų pasikeisdami pernešinėjo savanorė Virginija Žukauskienė ir direkcijos specialistas Vidmantas Lopeta.
Akcijos tikslas – nuo suvažinėjimo apsaugoti nors dalį migruojančių varlių ir rupūžių, iš Paraudžių miško skubančių į nerštavietes Kurtuvėnų žuvininkystės ūkio vandenyse.
Dėl šaltų orų (ypač – naktimis ir rytais) šį pavasarį varliagyvių migracija užsitęsė – ji truko daugiau nei tris savaites – nuo balandžio 1 dienos iki šv. Jurgio, balandžio 23 d.
Apibendrinus rezultatus, galima konstatuoti, kad pasiekti net trys varlianešio šiame kelyje rekordai:
1. Sugauta ir per intensyvaus eismo kelią iki nerštaviečių nunešta net 4762 varliagyviai (6 rūšių)!
2. Surinkta 2614 rupūžių, kurios yra gausiausia migruojanti rūšis.
3. Iki Raudos išplatėjime išsiliejusių balų nunešta net 1744 pievinės varlės. Pastaroji rūšis užminė tam tikrų mįslių. Pradžioje nebuvo aišku, iš kur jos išlenda, kuria kryptimi ir kodėl juda. Stebint varles, galima manyti taip: pievinės varlės žiemoja Raudos upelyje, pabudusios su jo srove patenka į Raudos tvenkinį. Kadangi tvenkinys gilus, vanduo šaltas, nerštui netinka. Tada varlės iš tvenkinio lipa ant kelio pylimo ir keliauja į saulės įšildomas balas, kuriose neršia. Bėda ta, kad eidamos per kelią, pakliūva po automobilių ratais.
Nors galima pasidžiaugti varlianešio rezultatais, tačiau reikia konstatuoti, kad apsaugoti varles ir rupūžes pavyko tik nedidelėje intensyvios jų migracijos atkarpoje, dėl ko daug jų buvo suvažinėta.
Plastikinių tvorelių tvėrimas – geras, tačiau tik laikinas problemos sprendimas, nes šie nevikrūs gyvūnai per kelią juda ne tik neršto metu, daug jų žūsta ir šiltomis lietingomis vasaros dienomis. Ateičiai būtų labai reikalingos stacionarios pakelės tvorelės ir pralaidos jų galuose ar tarp jų. Šiemet atlikome tyrimus ir nustatėme kelias vietas, kuriose būtų tikslinga taikyti šias priemones paprastųjų rupūžių, pievinių ir smailiasnukių varlių apsaugai.
Nuotraukos: V. Žukauskienė, V. Lopeta
