Lankytinos vietos

GAIDŽIO KOPLYČIA

Keliaujant Salanto slėniu, iš tolo pasitinka neogotikinė koplyčia, stūksanti legendomis apipinto Gaidžio kalno kalvelės viršūnėje. Pasak vieno padavimo, čia stovėjusi pirmoji Salantų bažnyčia, kuriai atminti vėliau buvusi pastatyta koplytėlė. Kitas padavimas mena, kad kalvoje slapstėsi nuo šeimininko kirvio pasprukęs gaidys, kurio šaižus giedojimas sutemus šiurpindavo apylinkės gyventojus bei gąsdindavo pro šalį vykstančius keleivius. Kunigo patarimu pastačius ant kalvos koplytėlę, gaidžio giedojimas liovėsi, tačiau jo vardas prilipo kalvai ir koplytėlei.

GINTARŲ DVARVIETĖ – VYŠNIŲ KALNAS

Minijos kairiajame krante, nepasiekus jai Kartenos, stūkso masyvi, šiaurės–pietų kryptimi nusitęsusi moreninė kalva, kurios pietinį galą žmonės nuo seno vadina Vyšnių kalnu. Pasakojama, kad ant kalvos senovėje stovėjo didelis dvaras, kurio ponas labai mėgo vyšnias ir pasisodino didžiulį sodą. Dvarui sunykus, išlikęs vyšnių sodas dar ilgai pavasariniais baltais žiedais papuošdavo kalvą, kuri puikiai matosi nuo Kartenos miestelio. Dėl to karteniškiai kalvą praminė Vyšnių kalnu.

Archeologiniai tyrinėjimai liudija, kad Vyšnių kalne I tūkstantmetyje stovėjusi įtvirtinta gyvenvietė – piliakalnis, nuo likusios aukštumos dalies apsaugota poros gynybinių žemių ir akmenų pylimų su medinėmis užtvaromis. Manoma, kad dėl lėkštų šlaitų vikinginiu laikotarpiu piliakalnis tapo priešui nesunkiai įveikiamu, todėl bendruomenė jį apie IX a. apleido ir persikėlė gyventi į priešingą aukštumos galą, kur gynybai patogesnėje vietoje įsirengė Martynaičių piliakalnį.

IMBARĖS PILIAKALNIS

Archeologiniai tyrimai liudija, kad piliakalnio papėdėje prie Salanto upės žmonės gyveno jau vėlyvajame neolite, o I tūkstantmetyje iki Kristaus persikėlė ant piliakalnio, kur įkūrė įtvirtintą gyvenvietę – piliakalnį. Šalia jo I tūkstantmečio po Kristaus antroje pusėje išaugo įtvirtintas priešpilis, o aplinkui – papėdės gyvenvietė, kelios šventyklos ir kapinynas.

X–XIII a. Imbarė buvo stambi kuršių genties pilis, svarbus Ceklio apygardos administracinis, ūkinis ir gynybinis centras, kuriame gyveno šios apygardos kunigaikštis. Pasak Klaipėdos universiteto profesoriaus Vlado Žulkaus, ji konkuravo su Apuolės pilimi dėl pirmavimo visoje Ceklio žemėje. Papėdės gyvenvietėje aptikta gatvių sistema leidžia manyti, kad ankstyvaisiais viduramžiais Imbarė jau turėjo protomiesto bruožų. Rašytiniuose šaltiniuose Imbarės vardas pirmąkart paminėtas 1253 m. Pilis apleista po 1263 m., kryžiuočiams numalšinus kuršių sukilimą. XVI–XVII a. ant piliakalnio stovėjo dvaras, kuris vėliau persikėlė ant netoliese stūksančios Dvarlaukio kalvos.

KALNALIO BAŽNYČIA

Klausgalvų kaimo Kalnalio vietovėje jau XVII a. stovėjo koplyčia, priklausanti Salantų parapijai. Jos vietoje Platelių dvaro valdytojas Andrejus Oginskis 1777 m. pastatė bažnyčią, kurioje 1801 m. kovo 1 d. buvo pakrikštytas būsimasis Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Laikui bėgant, šalia bažnyčios išaugo gyvenvietė, kuri XIX a. vadinta Kalnalio miesteliu, vėliau – bažnytkaimiu, o dabar – kaimu.

1882 m. bažnyčia nuo žaibo iškrovos sudegė. Kunigo Simono Jucevičiaus ir parapijiečių rūpesčiu 1883 m. buvo pastatyta dabartinė bažnyčia. Ją statant, mediena buvo ruošiama greta augusiame Klausgalvų miške, vadintame Joniškių pievomis.

Bažnyčia Žemaičių kraštui būdingo kryžminio plano, medinė, vienanavė, salinė, trisieniu užbaigta presbiterija, su nedideliu bokštu ties viduriu. Bokšto ir visuose fasaduose esančių bokštelių viršūnes puošia kalvio rankų darbo ažūriniai, geometrinio ir stilizuoto augalinio motyvų ornamentais puošti kryžiai. Prie didžiojo kryžiaus buvo pritvirtinti bažnyčios statybos datą liudijantys skaičiai „1883“. Ta pati data iškalta ir į cokolį įmūrytame pamatiniame akmenyje.

KARTENOS BAŽNYČIA

Pirmąją bažnyčią Kartenoje 1634 m. pastatė dvarininkas Mykolas Sapiega, jai išsilaikyti dovanojęs jurisdiką miestelyje ir Gudeliškės palivarką su Abakų, Budrių ir Šmilkščių kaimais. Manoma, kad ji stovėjo ant kalvelės miestelio pietinėje dalyje, o aplink ją veikė kapinės. Pirmąją bažnyčią šiandien mena išlikęs XVIII a. pirmojo ketvirčio kryželis-relikvijorius.

1764 m. dabartinėje vietoje buvo pastatyta nauja bažnyčia, kurioje 1774 m. įrengti vieni seniausių Lietuvoje vargonai, pagaminti Vilniaus vargonų meistro Pauliaus Celės. Jai 1873 m. gegužės 23 d. sudegus, Kartenos dvarininkas Adomas Pliateris ir parapijiečiai prašė rusų valdžios leisti statyti mūrinę bažnyčią, kurios šventoriuje grafas planavo įrengti šeimos laidojimo rūsį. Tačiau 1874 m. leista buvo statytis tik medinę bažnyčią, kurios statybai vadovavo klebonas Izidorius Beresnevičius.

Bažnyčia neobarokinė, turinti liaudiškos stiliaus architektūrai būdingų bruožų, su abiejuose stogo galuose stūksančiais dviem bokšteliais. Priekinis bokštelis primena nedidelę varpinę, iškeltą ant bažnyčios stogo.

KARTENOS PILIAKALNIS

Vienas labiausiai legendomis ir padavimais apipintų Vakarų Lietuvos piliakalnių, kurį apie VIII–IX a. įsirengė čia įsikūrusi kuršių bendruomenė. Jam pritaikytas aukštai virš Minijos slėnio iškilęs kyšulys, iš šonų apsuptas bevardžio Minijos intako ir plačios griovos.

Piliakalnio aikštelė 48 m ilgio ir 40 m pločio, joje stovėjo stulpinės konstrukcijos gyvenamieji ir ūkiniai statiniai, o pietų pusėje buvęs supiltas aukštas pylimas, kurio pagrindui sutvirtinti panaudoti akmenys ir rąstai. Tarp piliakalnio ir aukštumos buvo supiltas dar vienas gynybinis pylimas, abipus kurio iškasta pora griovių, sujungusių griovą su bevardžio upelio slėniu. Ant abiejų pylimų stovėjo medinės užtvaros, saugojusios pilį nuo nepageidaujamų priešų. Kad priešui būtų sunkiau įkopti į pilį, piliakalnio šlaitų viršutinė, 6–7 m aukščio dalis buvo nukasta padarant šlaitus kuo statesniais.

Rytinėje kalvos papėdėje prie upelio ir į pietus esančioje aukštumoje kūrėsi senovės gyvenvietė, kurios gyventojai subėgdavo į pilį gintis priartėjus priešui. Vakariniame aukštumos pakraštyje ir ties Minijos skardžiu veikė kapinynas, kuriame ilsisi pilėnų palaikai.

Kuršių laikais Kartenos pilis buvo svarbus Ceklio žemės gynybinis ir administracinis centras, įėjęs į palei vakarinį žemės kraštą pastatytų pilių ir įtvirtintų gyvenviečių grandinę. Šiai tvirtovei teko atlaikyti ne vieną priešo antpuolį. Pirmąkart jos vardas (lot. Cartine) buvo paminėtas 1253 m., Kuršo vyskupui ir Livonijos ordino magistrui dalinantis prieš metus užkariautas pietinių kuršių žemes.

2012–2013 m. Salantų regioninio parko direkcijos iniciatyva piliakalnis sutvarkytas: iškirsti jame augę želdiniai, įrengti takai, laiptai, apžvalgos ir poilsio aikštelės, informaciniai stendai ir ženklai. Nuo 2016 m. prie piliakalnio vyksta tradicinis regioninio parko organizuojamas festivalis „Kuršių genties vartus pravėrus“.

KŪLUPĖNŲ GELEŽINKELIO TILTAS

Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, imta galvoti apie naują geležinkelį, kuris sujungtų laikinąja sostinę Kauną su vieninteliu Lietuvos jūrų uostu, kurį tuo metu galima buvo pasiekti tik per Latviją arba Vokietiją (Karaliaučiaus kraštą). Seimui priėmus įstatymą, 1924–1926 m. buvo nutiesta geležinkelio atkarpa nuo Kužių iki Telšių, o 1928 m. pradėti parengiamieji likusios atkarpos Telšiai–Kretinga statybos darbai. Šioje atkarpoje didele kliūtimi geležinkeliui tapo platus ir gilus Minijos slėnis, kuriam įveikti reikėjo statyti du didelius tiltus. Todėl buvo nutarta Miniją apeiti, o pagrindinį tiltą statyti per Salanto upę ties Kūlupėnais.

Skersai Salanto slėnio iškilęs tiltas buvo modernių inžinerinių technologijų, gelžbetoninis, rėmėsi ant dviejų akmens betono mūro atramų, pastatytų ant akmeninių pamatų. Ant atramų buvo sumontuotos metalinės sijos ant atraminių guolių. Tilto ilgis siekia 112,8 m, aukštis – 27,5 m, plotis – 5,20 m, o važiuojamosios dalies plotis – 2,10 metro. Jis tapo vienu aukščiausių geležinkelio tiltų Lietuvoje.

SALANTŲ BAŽNYČIA

Pirmąją bažnyčią Salantuose 1630 m. pastatė karaliaus Zigmanto Vazos arklininkas Mikalojus Pasamovskis. Ji buvo tituluota Šv. Mikalojaus vardu. 1724 m. Salantų dvarininkas Jurgis Vaina ir Grūšlaukės dvarininkas Kazimieras Oginskis pastatė naują, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Ji buvo gotiškų proporcijų, su penkiasiene apside ir bokšteliu.

XIX a. pabaigoje salantiškiai ėmė rūpintis naujos bažnyčios statyba, o žinomas to meto architektas Karlas Eduardas Strandmanas 1902 m. sukūrė neogotikinės, mūrinės, trinavės, dvibokštės bažnyčios projektą. Pagrindiniai statybos darbai prasidėjo 1906 m., parapijos administratoriumi tapus kanauninkui Pranciškui Motiejui Urbonavičiui. Plytos jai buvo degamos Kadagyno kaime pastatytoje plytinėje, kalkės kasamos Salanto ir Blendžiavos pakrantėse, o geresnės kokybės – perkamos iš Kuršo gubernijos. Mūrijimo darbams vadovavo mūrininkas Fricas Tramdachas iš Mintaujos (Jelgavos), mūrijo samdomi šio darbo patirtį turintys latviai ir gudai, o pagalbiniais darbininkais dirbo vietos gyventojai. Akmenis cokoliui tašė ir kitus darbus vykdė iš Gruzdžių miestelio (Šiaulių r.) atvykęs akmentašys Jonas Orvidas, kuris liko gyventi Gargždelėje ir tapo garsios akmens meistrų Orvidų dinastijos pradininku.