Lankytinos vietos

TYTUVĖNŲ BAŽNYČIOS IR VIENUOLYNO ANSAMBLIS

Tytuvėnų miestelio perlas - vienas įdomiausių ir didžiausių XVII- XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros kompleksų!
Pačiame miestelio centre - iki šių dienų išlikęs Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos, Angelų karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis, kurio architektūroje ryški daugiasluoksnė gotikos, renesanso ir baroko stilių dermė. Tytuvėnuose esantis bažnyčios ir vienuolyno ansamblis garsus arkadomis, uždarais kiemais, senoviniais pastatais, maldininkų traukos objektais: šventųjų laiptų koplyčia ir malonėmis garsėjančiu Švč. Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslu.
Vietos dvaro valdytojas Andrius Valavičius 1613 m. pakvietė į Tytuvėnus bernardinų vienuolius, bažnyčios ir vienuolyno statybai fundatorius skyrė žemės ir 10 000 auksinų. Pastatytas vienuolynas, o pirmoji bažnyčia pastatyta iki 1633 metų, konsekruota 1635 m. Vėliau ji buvo keista, didinta, pristatinėjami įvairūs elementai. Dabartinis, iki mūsų dienų išlikęs vienuolyno komplekso vaizdas galutinai suformuotas 1772-1780 metais - prie bažnyčios padarytas uždaras stačiakampis kiemas šventorius (erdvus kluatras) su arkadinėmis galerijomis, skirtomis Kryžiaus keliui įrengti. Jų vidinėje pusėje ant sienų XVIII a. pabaigoje buvo nutapytos 24 daugiafigūrės freskos, vaizduojančios atskirus biblinius epizodus ir Kristaus gyvenimo bei kančios scenas. Tokios erdvės ir tūrio bei barokinių formų statinys retai aptinkamas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šiose arkadose vietinio bajoro Simano Ganiprauskio lėšomis įrengtos kryžiaus kelių stotys, kurių kiekvienoj įmūryta žiupsnelis žemių, parvežtų iš Jeruzalės. Stotis popiežius Benediktas XIII apdovanojo atlaidais. 

Iki 2012 metų žiemos ansamblis buvo praktiškai nepaliestas ugnies, tačiau per tų metų sausio 26 dieną kilusį gaisrą išdegė apie 1 tūkst. kvadratinių metrų vienuolyno stogo, apdegė ir apanglėjo bažnyčios medžio stogo konstrukcijos, sudegė dalis sakralinio meno muziejuje eksponuotų liturginių reikmenų, gesinant gaisrą nuo vandens nukentėjo vienuolyno pirmojo aukšto freskos. Šiuo metu gaisro padarinių visiškai nebematyti - atkūrimo darbai baigti.
Vienuolyno pastate veikia Tytuvėnų piligrimų centras, vedamos ekskursijos.

Daugiau informacijos rasite čia

Šį ir daugiau kultūrinių objektų parko teritorijoje galite rasti čia  

ŠILUVOS BAZILIKA

Šiluvos miestelio centre - įspūdinga bažnyčia.

Šiluva su garsiąja Šv. Mergelės Marijos koplyčia bei raudonplyte bazilika su stebuklingu paveikslu yra viena iš penkių vietų Europoje, kur Marijos apsireiškimas oficialiai pripažįstamas Bažnyčios. Šiandieninė Šiluvos bažnyčia – Švč. M. Marijos gimimo bazilika – yra ketvirtoji iš eilės, statyta 1760–1775 metais. Mažosios bazilikos garbės titulą Šiluvos bažnyčiai 1976 m. suteikė popiežius Paulius VI. Tai veikiausiai paskutinis Lietuvoje toks vientisas vėlyvojo baroko sakralinės architektūros paminklas, kuriame išsaugotas daugiau nei per du šimtmečius beveik nepakeistas vidaus dekoras, kurį 24 metus kūrė Italijoje mokęsis skulptorius Mykolas Podhaiskis.

Daugiau informacijos rasite čia

ŠILUVOS KOPLYČIA

Apsireiškimo koplyčia – įspūdingiausias Šiluvos statinys, panašus į baltą obeliską.

Apsireiškimo koplyčią projektavo architektas Antanas Vivulskis, sukūręs ir Vilniaus Trijų Kryžių monumentą. 44 metrų aukščio bokštas įspūdingai atsiveria prieš akis piligrimams, artėjantiems į Šiluvą pagrindiniu keliu. Koplyčios pamatai pakloti 1912 metais, minint 300-ąsias Marijos apsireiškimo Šiluvos apylinkėse metines. Pamatus pašventino prelatas Maironis. Statyba baigta ir koplyčia pašventinta 1924-aisiais. Iki galo architekto projektas galutinai įgyvendintas tiktai 1999 m., kai koplyčios prieigas papuošė užbaigta antroji iš dviejų akmeninių angelų skulptūra (skulpt. R. ir R. Antiniai). Koplyčios viduje, greta altoriaus, - akmuo, ant kurio apsireiškė Švenčiausioji Mergelė Marija. 1993 m. čia lankėsi Popiežius Jonas Paulius II.

Daugiau informacijos rasit čia

ATLAIDAI

Šiluva garsėja savo atlaidais, kurie į šį mažą miestelį kasmet sutraukia apie 100 000 piligrimų, maldininkų bei smalsuolių iš įvairiausių Lietuvos ir pasaulio kampelių.

Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai Šiluvoje veikiausiai imti švęsti Petrui Simonui Gedgaudui 1457-aisiais čionai pastatydinus bažnyčią. XVI a. antrojoje pusėje Šiluvoje įsigalėjus reformatams, katalikai neteko bažnyčios, drauge nutrūko ir ilgametė atlaidų šventimo tradicija. Atlaidai vėl imti švęsti Šiluvoje katalikams atgavus bažnytines žemes ir 1627 m. pastatydinus nedidukę medinę bažnytėlę.

Žmones į Šiluvą traukė ne tik patys atlaidai, bet ir vis plačiau sklindanti žinia apie Marijos apsireiškimą Šiluvoje ir bažnyčioje kabantis, nuo 1622-ųjų malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas. Jau nuo XVII a. liaudis mėgo į Šiluvą keliauti procesijomis. Šiluvos atlaidų metu vykdavo gyva prekyba knygomis. Jau 1828 m. buvo platinami lietuviški elementoriai, vėliau – Motiejaus Valančiaus, Simono Daukanto knygos, lietuviškos maldaknygės, kalendoriai.

Nepriklausomos Lietuvos laikais taip pat organizuotai keliauta į Šiluvos atlaidus ne tik iš aplinkinių parapijų, bet ir iš Kauno. Maldininkų į Šiluvos atlaidus susirinkdavo iki 100 tūkstančių. Šiluvos atlaidų tradicija nenutrūko nė sovietų okupacijos metais. Iš pradžių spaudoje stengtasi suniekinti Šilinių atlaidus. Nuo 1960-ųjų pasitelkus miliciją imta trukdyti maldininkams čia atvykti.

Nepriklausomybės metais Švč. M. Marijos Gimimo atlaidų aštuondienis kasmet prasidėdavo rugsėjo 8-ąją. Nuo 2011 metų  Šilinės pradedamos švęsti rugsėjo 7-ąją ir baigiamos kaip įprasta – rugsėjo 15-ąją. Pirmoji Šilinių diena nuo šiol visuomet skiriama popiežiui šv. Jonui Pauliui II, kuris kaip tik 1993-ųjų rugsėjo 7-ąją lankėsi Šiluvoje. Atlaidų išvakarėse, paskutinį rugpjūčio sekmadienį, į Šiluvą ateina tūkstantinės maldininkų eisenos nuo Tytuvėnų ir Raseinių pusės. Taip pat į Šilines kasmet rengiamas tarptautinis piligriminis tris dienas trunkantis jaunimo ir kariuomenės žygis iš Kryžių kalno.

 Daugiau informacijos rasite čia 

PILIGRIMŲ CENTRAS IR MUZIEJUS

Piligrimų informacijos centrą lankytojai gali rasti pačiame miestelio centre - greta pagrindinės miesto aikštės, bazilikos ir koplyčios.
2009 m. rugsėjo 9 d. buvo pašventinti Piligrimų centras ir Šiluvos istoriją atspindintis relikvijų muziejus. Šiluvoje, kur pirmą kartą Europoje apsireiškė Mergelė Marija (1608 m.), rugsėjo pradžioje švenčiami daugiau kaip penkių šimtų metų tradiciją turintys Švč. M. Marijos Gimimo atlaidai, dar vadinami Šilinių atlaidais. Maldininkai tradiciškai procesijomis eina iš Tytuvėnų ir Raseinių pusės į Šiluvą. Kiekviena atlaidų diena skiriama vis kitai temai. Švenčiamos kariuomenės, policijos, medikų, Bažnyčios darbuotojų, šeimos, vaikų, jaunimo, vienišųjų, ligonių, gyvybės apsaugos dienos. Atlaidų metu vyksta katechezė, religiniai spektakliai, koncertai. 
Muziejuje saugoma skrynia, kurioje buvo slepiamas bažnyčios turtas, kryžius, peršautas per kivirčą su kalvinais, senieji Šiluvos bažnyčios liturginiai drabužiai bei reikmenys, kiti eksponatai.

Muziejuje vyksta parodos, o kiekvieno mėnesio 13 d. Šiluvoje vyksta iškilmingos mišios ir įvairūs renginiai ta proga.

Centre galima ne tik įsigyti suvenyrų, gauti informacijos, bet ir užsisakyti gido paslaugų.

Daugiau informacijos rasite čia 

TYTUVĖNŲ APŽVALGOS BOKŠTAS

15 metrų aukščio bokštas pastatytas ant buvusio Kokmaniškės kaimo kalvos už 1 kilometro nuo Tytuvėnų miestelio ribos, važiuojant pro Bridvaišio ežerą rytų kryptimi. Kalvos aukštis siekia 162,4 m virš jūros lygio, o nuo jos papėdės - 22 m, tad žvalgomasi net iš 37 m aukščio. Iš čia matosi Pašakarnio tvenkinys, dvaro parkas, Gomertos kraštovaizdžio draustinio miškai, Šiluvos koplyčia ir bažnyčia, atsiveria banguojančių laukų, miškelių panoramos.

Bokštas pasiekiamas keliaujant Tytuvėnų dviračių trasa (13,5 km), vedančia aplink Giliaus ir Bridvaišio ežerus bei apjungiančia gražiausias ir įdomiausias miestelio ir apylinkių vietas. Pro bokštą vedančiu neasfaltuotu keliu galima nuvažiuoti ir į Pašakarnio dvaro sodybą, pamatyti durpynus ir pasiekti Šiluvą.

Daugiau informacijos rasite čia 

ŠIAULĖS APŽVALGOS BOKŠTAS

Apžvalgos bokštas pastatytas tarp Šiaulėnų ir Šaukoto esančiuose kalneliuose, nuo kurio atsiveria šių apylinkių vaizdai. Užlipus į jį galima pamatyti net Radviliškio miesto bei Rėkyvos, Šiaulių daugiabučių viršūnes, taip pat greta esančius kaimus bei banguotą kraštovaizdį, eksploatuojamus durpynus. Prie bokšto įrengtas pėsčiųjų takas, juo galima nueiti iki Šiaulės kalno (Kudinų piliakalnio). Greta jo yra Varpinės kalnas, šiek tiek atokiau – Kartuvių kalnas.
Bokšto aukštis - 21 metras. Atstumas nuo automobilių sustojimo aikštelės iki bokšto - 0,4 km.
Šiaulėnų ir Šaukoto apylinkėse lankytinas vietas galima pasiekti pėsčiomis, dviračiu ar automobiliu. Parengtos dvi trasos (viena – apie 22 kilometrų, kita – apie 17 kilometrų), jos apjungia įdomius lankytojams objektus: Diktariškių, Šiaulėnų dvarus, Daukšių akmenį su duobutėmis, Stalmokų karjerą, Šiaulėnų Šemetų koplyčią, Šiaulėnų krašto muziejų.

Kaip atvykti čia

MIŠKO MUZIEJUS

Šiam muziejui - jau daugiau nei 60 metų! Čia pamatysite įvairių gyvūnų ir paukščių iškamšų, medžio dirbinių ir kitų įdomybių.
Miško muziejus pirmą kartą lankytojams duris atvėrė 1962 m. Muziejaus įkūrimo istorija siejama su tuometiniu miškų ūkio direktoriumi Enriku Juzeliūnu, kuris turėjo senovinio Lietuvos miškų gyvūno tauro ragus, rastus Dubysos šlaituose. Tai buvę apie 2000 metų senumo ragai – nepaprastai retas ir įdomus eksponatas, įvertintas ir prof. Tado Ivanausko. Ragai buvo padovanoti Kauno zoologijos muziejui, o mainais už tai į Tytuvėnus buvo atsiųsta grupė specialistų, kurie apie du mėnesius darbavosi ruošdami eksponatus.

Miško muziejus kviečia pasigrožėti įdomia sodo ir miško paukščių kolekcija, susipažinti su miško žvėreliais bei jų gyvenimo būdu, įvertinti didelę šių apylinkių vabzdžių įvairovę bei pasigėrėti vietinių liaudies meistrų medžio darbais.
Miško muziejuje ekskursijas veda Tytuvėnų regioninio parko darbuotojai, jas iš anksto užsakius.
Kaip atvykti  čia 

DVARVIETĖS

Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje yra ne viena buvusio dvaro ar dvarelio sodybvietė. Tytuvėnų apylinkėse paminėtinos dvi: Tytuvėnų(nuotraukoje dvarvietė dabar) bei Pašakarnio.

TYTUVĖNŲ DVARAS (Dvaro pastatas apie 1920-uosius metus)

Tytuvėnų dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas 1500 metais. Dvaro valdytojai buvo  garsūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai: Sapiegos, Valavičiai, Radvilos. Dabar dvaro pastatų nėra, likusi tik dvarvietė: tvenkiniai sodas, alėjos, pastatų likučiai. XX amžiaus pradžioje Tytuvėnų dvaro ir dalies miestelio šeimininkais tapo šviesūs ir talentingi žmonės Sofija ir Eugenijus Romeriai. Iki lemtingųjų 1941 metų birželio mėn. čia buvo laimingi šios šeimos namai, kuriuose prabėgo brandūs Sofijos kūrybos metai, užaugo 5 vaikai. Gyvenamasis namas buvo pastatytas iš maumedžio rąstų, dengtas medžio gontais. Dvare buvo vandens malūnas, lentpjūvė, audimo įmonėlė, šiltadaržiai, vaisių džiovykla, kalvė. Tai buvo ne tik pavyzdingai tvarkomas ūkis, bet ir žymi vieta, kuri traukė kultūros ir meno žmones. Dvare svečiuodavosi Maironis. Čia jis praleido ir paskutinę savo gyvenimo vasarą.

Kaip atvykti čia  

PAŠAKARNIO DVARAS

Rašytiniuose šaltiniuose  minimas jau 1578 metais. Pašakarnio palivarkas priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalkai Vnučkai. Paskutinieji šeimininkai – dvarininkai Zaleckiai – pavyzdingai tvarkė ūkį. 200 ha plote buvo auginami javai, kukurūzai. Medinis rūmas skendėjo gėlėse, vešėjo prižiūrėtas parkas. Laukų platybėse kartu su samdiniais triūsė pats šeimininkas. Jo žmona užsiėmė labdaringa veikla – krikštydavo vienišų motinų vaikus, padėdavo juos išleisti į mokyklą, visokeriopai remdavo. Dvaro apylinkėse plytėjo neaprėpiamos pelkės – dabartiniai durpynai. 1863 metų sukilimo metu šiame dvare buvo saugomi Šiluvos bažnyčios dokumentai. Tarybiniais laikais dvaro pastatuose buvo įsikūrusi kolūkio kontora, pradinė mokykla. Vėliau, apgyvendinus šeimas, statinys buvo netinkamai prižiūrimas, todėl greitai pradėjo nykti ir buvo nugriautas. Išlikusiame dvaro parke vyrauja vietiniai medžiai. Iš vertingesnių svetimžemių minėtini šie: didžialapės liepos, sibiriniai maumedžiai, pilkosios tuopos, paprastieji kaštonai. Čia galima apžiūrėti ir dubeniuotąjį akmenį, buvusį dvaro rūmų pamatuose.

Kaip atvykti čia 

KRISTAUS GELBĖTOJO MAUZOLIEJINĖ KOPLYČIA

Pastatyta 1853 metais Hieronimo Przeciszewskio rūpesčiu mirusiai žmonai Celinai, nuo tada čia ilsisi Tytuvėnų dvaro valdytojų palaikai.
Koplyčios sienos, langai ir karnizai dekoruoti. Langai ir durys - gotikos stiliaus. Koplyčia buvo aptverta originalia čerpėmis dengta tvora. Spėjama, kad koplyčios projekto autorius buvo Paryžiaus dailės akademijos profesorius Fulgenas Rimgaila.  Koplyčios rūsiuose palaidoti Tytuvėnų ir Pagryžuvio dvarų valdytojai bei jų artimieji: Roch Przeciszewski, Aloiza Zienkowicz, Hieronim Przeciszewski, Burba Kazimiera Przeciszewska, Amilkar Przeciszewski, Jozef Romer, Izydor Romer. Paskutinieji Tytuvėnų dvarininkai Sofija ir Eugenijus Romeriai 1941 metais ištremti į Kuibyševą. Eugenijus Romeris mirė tremtyje 1943 metais. Ten ir palaidotas bevardžiame kape Nr. 1737. Žymi dailininkė Sofija Romerienė mirė 1972 metais San Adelėje, Kanadoje.

Kaip atvykti čia 

AKMENĖS KAIMAS: STEBUKLINGAS AKMUO IR KOPLYTĖLĖS

Nuo Šiluvos važiuojant link Žaiginio, Akmenės kaime, lankytojų laukia legendomis apipintas akmuo su koplytėle. Visai netoli jos - koplytėlė su mozaikomis.

Akmuo, ant kurio stovi koplytėlė - gamtos paminklas, kitaip dar vadinamas Koplytėlės akmeniu. Riedulys netaisyklingos formos ir nelygaus kauburiuoto paviršiaus, kurio ilgis – 4,6 m, plotis – 4,48 m, aukštis – 2,43 m, o bendras perimetras siekia 16,14 m. Ant akmens stovi medinė koplytėlė. Žmonių pasakojimu, Didysis Akmenės akmuo turi stebuklingų galių. Kalbama, jog senais laikais čia kūrendavo šventąją ugnį.

Šnekama, kad po akmeniu paslėpti dideli lobiai, kurių beieškodami žmonės ir nuskėlė didelę dalį riedulio. Tikėta, jog šalia tekančio Sandravos upelio vanduo turįs stebuklingų galių, gydantis ligas. Sergantieji gerdavo jo vandenį, šlakstydavo juo savo žaizdas. Tikėdami stebuklinga jo galia, žmonės keliais eidavo aplink akmenį, glausdavo skaudamas vietas, prašydavo sveikatos, užtarimo ir paguodos. Tikėta, kad maldos prie šio akmens padėjusios pasveikti beviltiškai sergančiai moteriai.

Pagal padavimus, ant akmens buvo aukojama. 1808 m. dvarininkės Kontrimienės rūpesčiu aukščiausioje akmens vietoje buvo įrengta, vėliau kelis kartus atnaujinta, medinė koplytėlė su šv. Elžbietos statula, vėliau - kitų šventųjų statulėlėmis. Iš koplytėlėje suaukotų pinigų buvo išlaikoma prieglauda. Iki XXa. ketvirtojo dešimtmečio Akmenės akmuo buvo gausiai lankomas, prie koplytėlės meldžiamasi, daromi apžadai, aukojama pinigų.

2013 - 2014 m. koplytėlė buvo restauruota Šiaulių Aušros muziejaus restauracijos centre, 2014 m. rugpjūčio 9 d. grąžinta į savo vietą ant akmens. Atšventinimo apeigas vedė Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Viduje pastatyta medžio drožėjo Jono Dzviegos sukurta Šv. Elžbietos statulėlė. Koplytėlė yra kultūros paveldo objektas.

Kaip atvykti čia

Netoli Akmenės akmens su koplytėle keliautojas ras dar vieną dėmesio vertą objektą. Prie pat Tytuvėnų regioninio parko ribos, Akmenės kaime, visai šalia kelio kapinaičių kalnelyje išlikęs metalinis kryželis, o šią vietą puošia graži koplytėlė su mozaikiniais ornamentais. Jose lygiagrečiai pavaizduotos Jėzaus bei lietuvių tautos patirtos kančios.

PILIAKALNIAI, PILKAPIAI, ALKAKALNIAI...

Tytuvėnuose ir apylinkėse įdomių objektų ras ir senųjų baltų genčių palikimu besidomintys lankytojai.

ŠV. JURGIO KALNELIS
Tytuvėnų miestelyje yra Šv. Jurgio kalnelis. Padavimas byloja, kad čia buvusi lietuvių šventovė – alkas. Po ąžuolu degė amžinoji ugnis, kurią kurstė vaidilutės. Po Lietuvos krikšto ant šio kalnelio 1581 m. buvo pastatyta Šv. Jurgio bažnytėlė. Dabar išlikę tik pamatų ir kažkada buvusias kapinaites ženklinusių paminklų likučiai.

Kaip atvykti čia

BRIDVAIŠIO PILIAKALNIS

Bridvaišio ežero pakrantėje rymo piliakalnis. Tai - kadaise buvusi ežero sala, senųjų gyventojų įtvirtinta ir paversta gynybine vieta. Bridvaišio piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pabaiga. Jis įrengtas žemaičių genčių žemėse, šiauriniame Bridvaišio ežero krante esančioje kalvoje - buvusioje ežero saloje. Dabartiniu metu piliakalnio pietinį šlaitą skalauja ežeras, o kitoje pusėje plyti šlapios durpingos pievos. Kalvos šlaitai statūs, 1,5-6 m aukščio. Aikštelė keturkampė, 25x18 metrų dydžio. Legendos pasakoja, kad šiame piliakalnyje dar XIII a. stovėjusi pilis, tačiau archeologai nei įtvirtinimų, nei kultūrinio sluoksnio su radiniais čia neaptiko.

Kaip atvykti čia

KURŠIŲ PILKAPIAI

Kuršių pilkapiai, dar vadinami Kačmilžiais arba Milžinkapiais. Tai II – III mūsų eros amžiaus žmonių laidojimo vietos. Visi mirusieji laidoti nedeginti. Apie tai byloja aptiktos nežymios mirusiųjų griaučių liekanos bei neapdegusios įkapės. Kapo duobės apdėtos akmenų vainikais, ant viršaus supilti žemių, smėlio kauburiai. Archeologinių kasinėjimų metu aptikta kaklo, krūtinės ir rankų papuošalų. Tai senajam geležies amžiui būdingos žalvarinės apyrankės, antkaklės, segės, geležiniai ir žalvariniai smeigtukai. Kuršių pilkapiuose tarp kitų kapų aptiktas ir vienas turtingiausių senojo geležies amžiaus kapų Lietuvos teritorijoje ir platesniame baltų genčių regione.  Pilkapių radiniai saugomi Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus Archeologijos skyriuje bei Kelmės krašto muziejuje.

EŽERAI

Tytuvėnų miestelyje ir apylinkėse tyvuliuoja ne vienas ežerėlis. Visi jie - savaip gražūs ir išskirtiniai. Pačiame miestelyje yra du ežerai - Bridvaišis ir Gilius. Greta jų, išsidėstę grandinėle, banguoja Apušis ir Gauštvinis.

Bridvaišio ežeras yra pats paslaptingiausias ir pats giliausias. Su juo siejama daug pasakojimų, atsitikimų ir legendų, o vardas kildinamas iš pasakojimų, jog jo skaniu vandeniu pasivaišinti ateidavę briedžiai. Ežero dugnas yra labai netolygus. Viduryje gylis siekia vos 0,8 metro, o netoliese atsiranda giliausia ežero vieta, kuri siekia net 42,8 metro. Vidutinis ežero gylis yra 10,2 metro. Šiaurinėje pusėje ežero bangos atsimuša į statų kalnelio šlaitą. Tai - piliakalnis.  Ežero plotas – 46,5 ha. Jį puošia dvi salos – Didžioji ir Varnų. Į vieną jų (Didžiąją) veda tiltas. Šis ežeras turi didžiausią paplūdimį ir yra labiausiai pamėgtas turistų.

Gilius žavus medžiais apaugusiomis kalvomis, nenusakomos žalsvai melsvos spalvos vėsiu vandeniu, daugybe įtekančių šaltinių ir pelkėtomis pakrantėmis. Giliausia vieta siekia net 23 metrus. Ežero plotas 36 ha. Prieškaryje šis ežeras buvo vertinamas poilsiautojų kaip turintis gydomųjų savybių. Aplink ežerą veda 3,3 km ilgio pažintinis takas, kuriuo eidami poilsiautojai išvys kabančią pelkę, gausybės šaltinių šlaitą, galės sustoti keliuose jaukiuose paplūdimiuose.

Apušis - tikras paukščių ir retųjų augalų rojus. Ežero pakrančių nendrynuose ir krūmynuose peri didieji baubliai, nendrinės lingės, kelios poros ausuotojų kragų, laukiai, kuoduotosios antys, perkūno oželiai, nendrinės vištelės ir gausybė kitų paukščių. Ši vieta - europinės svarbos saugoma teritorija, Natura2000 tinklo dalis. Greta šio ežero taip pat rasta ir tyrinėta akmens amžiaus gyvenvietė. Visai netoli Apušio eina geležinkelio bėgiai, už kurių - Tytuvėnų dvaro sodybvietė su išlikusiomis senų medžių alėjomis, tvenkiniais.

Gauštvinis - didžiausias ir vienas iš žuvingiausių parko ežerų. Prie šio ežero gausiai lankosi ir poilsiautojai, mat jo vakariniame krante įrengta erdvi stovyklavietė. Ežeras nusidriekęs šiaurės - pietų kryptimi 3 km, plotis siekia 0,56 km. Gylis iki 5 m. Į jį įteka upeliai Šimša ir Spangupis, pietuose išteka Dubysos intakas Gryžuva, vingiuojantis ir pro Tytuvėnų dvarvietę.

Gomertos ežeras - Miškų apsuptas, ramus ežerėlis, kuriame atsispindi aplink tankiai suaugę medžiai.

Aplankius Šiaulės apžvalgos bokštą, Šiaulėnus, Šaukotą, galima užsukti prie šio ramaus ežero. Čia - tiltas, nedidelis palūdimys ir pavėsinė. Yra persirengimo kabina, laužavietė, nedidelė aikštelė automobiliams. Vanduo durpingas, turi rudą atspalvį. Tai - tipiškas nedidelis miško ežerėlis, jo plotas - 8.6 ha.