Lankytinos vietos

JURAKALNIO GRIOVOS ATODANGA IR ATRAGIS SU APŽVALGOS BOKŠTU

Ventos regioninio parko svarbiausios gamtinės vertybės yra susijusios su Ventos upės slėniu. Tai – jame esančios atodangos, griovos bei raguvos, eroziniai atragiai, upės erozijos sukurta reljefo įvairovė. Ventos regioninis parkas yra turtingas kultūriniu ir istoriniu paveldu, tačiau pačios svarbiausios Ventos regioninio parko vertybės – tai unikalios juros periodo uolienų atodangos.

Jurakalnio atragis – tai tipiška linijinės erozijos suformuota reljefo forma. Čia akivaizdžiai matomas linijinės erozijos procesas ir jo padariniai – pats erozinis atragis, raguvos bei griovos, kuriose randasi ir trykšta šaltiniai. Geologiškai vertingiausia – tai juros periodo uolienų atodangos, dėl intensyvios erozijos natūraliai prieinamos tyrimams. Nuo atragio ir bokšto atsiveria puikus vaizdas į Ventos upės slėnį, jo terasas, Papilės I Piliakalnį, Papilės miestelį.

Adresas: Daubiškių km., Papilės sen., Akmenės raj., LKS 424339, 6224172

PAPILĖS PENKIOLIKAKAMIENĖ LIEPA

1870 m. V. Butkevičius priešais Papilės piliakalnį pasodino parką. Dauguma medžių neišliko. Iš parko augalų įdomiausia 15-kamienė liepa. Žmonės ją vadina „Dvylika brolių“. 1960 m. liepa paskelbta gamtos paminklu. 1987 m. priskirta prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų. 2023 m. aplink Papilės 15-kamienę liepą įrengta nauja apsauginė tvorelė iš perdirbto plastiko.

Saugomas nuo 1960.09.01

Tiksli rūšis: Mažalapė liepa (Tilia cordata Mill.)

Amžius - apie 150 metų. Likę 13 augančių kamienų ir 1 nuvirtęs

Vieta: Papilė, Akmenės r., LKS 424516, 6224409

JUODASIS AKMUO

Sinonimai: Meilės, Žibikų, Didysis

Riedulys yra netaisyklingo ovalo formos su stačiais šonais ir plokščiu viršumi. Riedulio matmenys: aukštis – 1,89 m; ilgis – 5,59 m; plotis – 3,76 m; apimtis – 15,25 m. Riedulį sudaranti uoliena – granitas, iš toliau žvelgiant juosvas, o šviežesnėje nuoskaloje rausvai rudas su juodom ir melsvai pilkom dėmėm (margas), leukokratinis, porfyroblastiškas, smulkiagrūdis ir vidutingrūdis.

Prieš maždaug du milijardus metų žemės gelmėse išsilydžiusi skysta magma kilo į viršų, aušo ir kristalizavosi. Sukietėjusi ir iškilusi į paviršių ji vėl buvo nugramzdinta, suslėgta, suskaldyta, o į atsivėrusius plyšius įsiskverbė jaunesnio granito gyslos. Taip kartojosi kokius du-tris kartus, kol uoliena galutinai iškilo į žemės paviršių ir tapo kalnų dalimi.

Kur akmens tėvynė? Galėjo būti kažkur šiaurės vakaruose, Švedijoje, nors greičiausiai jis atkeliavo iš šiaurės Suomijos. Ten ištisi paviršiaus plotai sudaryti iš panašių uolienų.

Prieš 25 tūkstančius metų beveik visą Lietuvą dengė storas ledynas. Jis atšliaužė iš šiaurės ir šiaurės vakarų, ledo masėje atnešdamas gausybę uolų gabalų, apzulintų akmenų (vadinamų rieduliais), sutrintų ir sutrupintų uolienų (molio, smėlio, žvyro ir kt.). Po to ledynas pradėjo tirpti ir iš Lietuvos galutinai atsitraukė prieš 10–12 tūkstančių metų. Lietuvos laukuose liko gulėti rieduliai, iš ledo sukritusių ar tirpstančio ledo vandens suplautų molio, smėlio, žvyro ir kt. sąnašų krūvos.

Sudėtinga ne tik akmens susidarymo, bet ir buvimo Lietuvoje istorija. Suprantama, kodėl jis vadinamas „Juoduoju“, nors iš tikrųjų yra rausvos spalvos granitas. Tai dėl juodos spalvos plutelės, dengiančios didžiąją paviršiaus dalį. Ja pasidengė, ilgą laiką buvęs apsemtas vandens, greičiausiai tekančio. Tada į akmens paviršių įsigėrė geležies grupės elemento mangano junginiai ir dėl to paviršius pajuodo. Kažkurį laiką dalis akmens buvo iškilusi virš vandens, nes viena pusė liko plika, be juodos plėvelės. Po to riedulys dar buvo nuskeltas. Tik neaišku, ar jo dalis guli netoli pasislėpusi žemėje, ar subyrėjusi ir išsibarsčiusi didesniame plote. O ar jis buvo atvilktas senesnių ledynų, ar atkeliavo tik su paskutiniuoju ir ilgesnį laiką gulėjo vandenyje, reikėtų išsiaiškinti ištyrus jo aplinką – sudarius detalų geologinį žemėlapį.

Akmenyje kaip metraštyje surašyta milijardus metų trukusi jo evoliucija. Iš kur tai žinome? Ogi iš to, kad jis nevienalytis, sudarytas iš įvairių uolienų gabalų, suskaldytas plyšių. Akmuo tarsi sulipdytas iš įvairių dalių. Matome plotus su smulkesniais ir stambesniais grūdeliais (kristalais).

Adresas: Čekų k., Viekšnių sen., Mažeikių r., LKS 405470, 6234070

GYVOLIŲ PILIAKALNIS

Piliakalnis yra Gyvolių kaime, Virvytės dešiniojo kranto kyšulyje, suformuotame santakos su bevardžiu upeliu. Piliakalnio aikštelė 40x30 m dydžio, ovali, pailga pietų-šiaurės kryptimi, perimetras 100-200 m. Aikštelės pietiniame ir rytiniame kraštuose išlikęs supiltas pylimas, kuris yra apie 60 m ilgio, 2 m aukščio ir 8 - 13 m pločio. Pylimo išorinis 4 m aukščio šlaitas leidžiasi į 50 m ilgio, 17 m pločio bei 1,5 m gylio griovį. Piliakalnio šlaitai statūs, 11 m aukščio. Buvo apaugęs lapuočiais medžiais, šiuo metu medžiai beveik visi iškirsti.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIII a. Manoma, kad iki XIII a. ant piliakalnio stovėjo nedidelė gynybinė pilis arba bent jau gynybiniai įtvirtinimai, tikriausiai sunaikinti 1201 metais baltų žemėse įsikūrus kryžiuočių ir kalavijuočių ordinams.

Archeologinių tyrimų metu buvo nustatyta, kad kultūrinis sluoksnis čia nėra storas, sovietiniais metais sumaitotas bulviarūsių, apkasų, duobių. Tyrimų metu rasti keli XIII-XIV a. keramikos pavyzdžiai - puodo šukės ir mediniai įtvirtinimai.

2012 m. buvo baigtas piliakalnio II tvarkymo etapas, po kurio jis pritaikytas lankymui: t.y. –  įrengtas medinis tiltas per bevardį upelį, apžvalgos aikštelė, laiptai nusileisti nuo piliakalnio prie Virvytės upės, 1 informacinis stendas, nutiesti takai. Taip pat prie piliakalnio įrengta 20 vietų automobilių stovėjimo aikštelė su informacine rodykle, 4 suoliukais, 1 informaciniu stendu ir mediniai laiptai.

Adresas: Gyvolių k., Viekšnių sen., Mažeikių r., LKS 410552, 6231803

PAMINKLAS SIMONUI DAUKANTUI

Virš mažo Papilės miestelio dangaus fone visu ūgiu iškyla elegantiška Simono Daukanto figūra, kuri vienoje rankoje laiko knygą, kita – rodo į žemę. Paminklą 1928 m. sukūrė skulptorius Vincas Grybas. Atidengimo iškilmės įvyko 1930 m. rugsėjo 21 d. Paminklas, tapęs ne vien miestelio, bet ir V. Grybo kūrybos simboliu, skleidžia tiek išorinio, tiek vidinio dvasinio pasaulio harmoniją. Tuo metu tai buvo ne tik Papilės, bet ir visos Lietuvos simbolis, įprasminantis išmintį, laisvę ir valią.

Prieš pradėdamas lipdyti portretinį S. Daukanto atvaizdą, skulptorius V. Grybas nuvažiavo į Papilę susitikti su žmonėmis, kurie dar prisiminė S. Daukanto veido bruožus, aprangą, šukuoseną, laikyseną ir kt. Nelengvas toks būdas dailininkui atkurti žmogaus fizinį atvaizdą, o kur dar psichologinė, dvasinė tos asmenybės būsena. V. Grybas eskizavo, piešė ir vis klausinėjo, ar toks, ar panašus.

Baigęs skulptūros paruošiamuosius darbus, V. Grybas 1930 m. išvyko į Berlyną, kur jam pačiam prižiūrint buvo nukopijuota S. Daukanto statulos forma ir išlieta bronzos statula. Traukiniu per Tilžę, Pagėgius ji buvo pargabenta į Papilę ir pastatyta Klebonijos kluone, kur prabuvo iki pat jos užkėlimo ant pjedestalo.

Paminklo statybos karštymetis Papilėje prasidėjo 1930 m. vasarą. Prie paminklo statybos plušo Papilės miestelio gyventojai, vietiniai meistrai. Rugpjūčio pabaigoje ant 7 metrų pjedestalo buvo užkelta bronzinė S. Daukanto statula. Tačiau paminklui dar kažko trūko. V. Grybas, už Papilės bažnyčiai atliktą kažkokį darbą gavęs iš kunigo A. Šveistrio 400 litų, pusę šios sumos davė vietiniam kalviui, kad šis nukaltų grandines, kuriomis vėliau buvo apjuosta apatinė postamento dalis.

Lėšas paminklui rinko komitetas, vadovaujamas, galima sakyti, kraštiečio, Viekšniuose gimusio kultūros ir literatūros istoriko, Vasario 16-osios Akto signataro M. Biržiškos, o jas aukojo daugiausia Lietuvos mokytojai.

Adresas: Papilė, Akmenės r., LKS 424922, 6224796

PAPILĖS I PILIAKALNIS

Papilė yra viena seniausių šiaurės vakarų Lietuvos gyvenamųjų vietovių. Pats Papilės vardas nurodo, kad ji įsikūrė palei pilis, kurios buvo ant piliakalnių.

I Papilės piliakalnis yra Papilėje, Ventos kairiajame krante, jos santakoje su bevardžiu upeliuku. Aikštelė beveik keturkampė, pailga Š – P kryptimi, 55x25 m dydžio. Paaikštelės krašte supiltas 5,5 aukščio, 20 m pločio, 28 m ilgio pylimas, kurio 9,5 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į 24 m pločio, 2,5 m gylio griovį. Šlaitai statūs, rytuose nuo Ventos – 20 m, vakaruose nuo upelio – iki 15 m aukščio. Aikštelėje ir griovyje yra dar XIX a. įrengtos kapinės, kurių kapai sunaikino čia buvusį kultūrinį sluoksnį, apardė pylimą. Piliakalnyje įrengtose kapinėse 1864 m. palaidotas Lietuvos istorikas ir rašytojas Simonas Daukantas.

Piliakalnyje yra stovėjusi Papilės pilis, kurios apylinkes kryžiuočiai puolė 1339 ir 1359 m. Manoma, kad piliakalnis tarnavo nuo mūsų eros I tūkstantmečio antrosios pusės iki XIV amžiaus.

Į šiaurę ir vakarus yra buvusi papilio gyvenvietė, 1986, 1998 ir 2000 m. tyrinėta archeologų.

Adresas: Papilės sen., Akmenės r., LKS 424461, 6224653

PURVIŲ ATODANGA

Kuo gi ji ypatinga, kokias paslaptis saugo? Nemaža jau atskleista, bet dar daug atradimų šioje atodangoje mūsų laukia.

Atodangoje atlikta sporų ir žiedadulkių analizė parodė, kad Ventos krašte prieš paskutinįjį ledynmetį vyravo šaltas, drėgnas ir atšiaurus klimatas, ledynas iš šiaurės pusės jau buvo priartėjęs. Kraštovaizdis buvo atviras, daugiausiai augo viksviniai augalai, betgi buvo ir medžių - tundra su beržais, pušimis, beržais keružiais ir kadagiais. Purvių atodanga prieš 35 000 metų buvo ties upeliu, įtekančiu į milžinišką Ventos ežerą, tyvuliavusį mūsų krašte prieš 70 000 – 35 000 metų. Atodangoje rastas ir medienos fragmentas, kurio amžius irgi apie 35 000 metų.

Purvių atodangos tyrimo duomenys rodo, kad iš pradžių čia buvęs didžiulis ežeras po truputį seklėjo, traukėsi, ta vieta, kur dabar yra Purvių atodanga, tuomet buvo Ventos ežero dugne, bet jis po truputį traukėsi, seko, ir atodanga atsidūrė upelio, tekančio į šį sumažėjusį ežerą, pakrantėje. Vėliau gi ežeras vėl plėtėsi, ką rodo vėlesnės nuosėdos, ir Purvių atodanga vėl atsidūrė Ventos ežero dugne. Galų gale užslinko ledynas, ir gana staigiai,  taigi neliko nei ežerų, nei upelių, nei miškų, nei gyvūnijos, o vien tik milžiniški ledo kalnai.

Ar gyveno žmonės Ventos krašte dar prieš ledynmetį, taigi, prieš 35 000 – 70 000 metų? Tiesioginių įrodymų nėra, bet tai labai įmanomas dalykas. Nuo priartėjusio ledyno tekėjo tirpstančio ledo upeliai, o toks vanduo, kaip žinoma, yra sveikas, ir būtent tirpstančio ledo vandenyje  galima rasti gausiausiai žuvų ir kitos vandens gyvūnijos. Taigi, į tokį žuvingą kraštą tikrai turėjo atklysti tų laikų žmonės. Ištirta, kad tais laikais mūsų kraštuose (dabartiniame pajūryje) augo javai. Aišku, tai nebuvo mūsų laikų javai, jie buvo menkesni, betgi jie leidžia spėti tais laikais galėjus čia gyventi žmones. Vidury tarpledynmečio (kalbama apie kur kas ankstesnį laikotarpį nei pradžioje minėtas prieledynmetis), maksimalaus pašiltėjimo laikotarpiu, klimatas dabartinėje Lietuvos teritorijoje būdavo kur kas šiltesnis, nei dabar. Augo europinis kėnis, serbinė eglė, paprastasis buksmedis, didžialapė liepa, totorinis klevas. Šiais laikais, pavyzdžiui, paprastasis buksmedis auga tik Pietų Europoje ir Šiaurės Afrikoje. Žiemomis net nesusidarydavo pastovi sniego danga. Tokios sąlygos buvo labai geros žmogui apsigyventi. Buivydžių atodangoje, ant Neries kranto (apie 30 km nuo Vilniaus) rasti aptašyti akmenys leidžia spėti, kad jie buvo tais ar net žymiai senesniais laikais apdirbti žmogaus. Taigi, nors tiesioginių įrodymų ir nėra, bet tikrai galima spėti, kad net prieš ledynmetį mūsų kraštuose gyveno žmonės.

O kokie gyvūnai tuo metu čia ganėsi ar medžiojo tuos, kurie ganosi? Tai visiems žinomi mamutai, taip pat ne ką mažiau egzotiški gauruotieji raganosiai, buvo mūsų kraštuose ir šiaurės elnių, poliarinių lapių, žinoma, vilkų, taip pat kitų gyvūnų. Deja, Ventos krašte kol kas nėra rasta tų gyvūnų liekanų, betgi Lietuvoje aptikta ir mamutų, ir gauruotųjų raganosių kaulų.

Adresas: Viliošiai, Ventos sen., Akmenės r., LKS 415558; 6230890

VIEKŠNIŲ VANDENS MALŪNAS

Viekšnių vandens malūną 1897 m. pastatė Pranciškus Lengvenis. Buvo supiltas pylimas, pastojęs kelią Ventos srovei ir privertęs ją sukti malūno turbiną. Malūnas beregint sukėlė Užventės kaimo kairiajame Ventos krante gyventojų nepasitenkinimą, nes polaidžių metu tvenkinyje nebetelpantis vanduo užliedavo daržus. Malūne buvo sumontuotos dvejos girnos, kruopų šatrai, piklius, milo vėlimo įrengimai.

Verslo partneris, kaip dabar sakytume, kunigas Vėlavičius savo malūno dalį 1909 m. pardavė žydui J. Lesemui. Nuo to laiko prasidėjo ilgos varžybos dėl šeimininko teisių. 1918 m. malūnas atiteko J. Lesemui. Verslas davė pajamų, tad 1920 m. malūne buvo įrengti valcai, 1925 m. – vilnų karšykla ir verpykla, atnaujinta milo vėlykla, po 1928 m. sumontuotas generatorius, tiekęs miesteliui elektrą.

Raudonų plytų malūno pastatas išlikęs be didesnių pakeitimų, išlikusi gabaus šio krašto meistro V. Juodeikio 1917 m. pagaminta turbina. Pirmame pastato aukšte buvo malimo įrengimai ir „žmonių troba“, antrame – girnos, šatrai, piklius ir malūnininko butas (2 kambariai su virtuve) bei kambarys meistrui ir gizeliams. Trečiasis aukštas vadintas bėlingiu, jame buvo didelis ratas, kuris sukdavo keltuvą su grūdų maišais.

Sovietmečiu Venta buvo užtvenkta cementiniu aukštai iškeltu pylimu. Ant trečiojo malūno aukšto pristatytas ketvirtojo aukšto bokštelis. Pats pastatas nubaltintas, tačiau per tinką buvo matyti raudonos plytos. Po karo malūną eksploatavo komunalinių ir buitinių paslaugų įmonės, XX a. devintame dešimtmetyje buvo restauruotas pastatas, atnaujinti ir taisomi įrengimai. 1999 m. malūnas privatizuotas, įrengta nedidelė hidroelektrinė.

Viekšnių vandens malūnas su technologine įranga (šatrai, girnos, sietai, diržinės transmisijos) 1996-01-29 įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą.

Adresas: Akmenės g. 24, Viekšniai, Mažeikių r., LKS 408298, 6234097

AUGUSTAIČIŲ VANDENS MALŪNAS

Dabar, kai net kaimo žmonės miltus perka parduotuvėse, o gyvuliams grūdus sumala namuose elektriniais malūnais, apžiūrėti „tikrą“ vandens malūną retai kur beįmanoma. Tai galima padaryti Augustaičiuose, sename kaime ant dešinio Ventos kranto. Nūnai kaimas ištuštėjęs, vietoje buvusių sodybų plyti dirbami laukai. Tačiau nusileidęs į upės slėnį, išvysti trijų aukštų raudonų plytų pastatą su rūsiu. Tai Augustaičių vandens malūnas. Dabartinis pastatas mūrytas 1932 metais, bet šioje vietoje malūno stovėta jau XIX amžiaus pabaigoje. Raudonų plytų, trijų aukštų su rūsiu pastatas iškilo sudegus anksčiau buvusiam mediniui ir iki II pasaulinio karo priklausė Papilės verslininkui Vilkui, kuris vertėsi grūdų, sėmenų ir miltų prekyba.

Malūno įrenginius suko Ventos upės srovė, tačiau ilgainiui jame įrengtas dyzelinis variklis – kad prireikus būtų galima malti ir per vasaros sausras, ir per žiemos speigus, kai vandens upėje sumažėja. Išlikusi vandens turbina, dvejos girnos, švediška kruopų šatravimo mašina, piklius, švediška transmisija, medinis keltas kroviniams kilnoti.

Adresas: Augustaičių k.3, Augustaičiai, Papilės sen. Akmenės r. LKS 425454, 6223558

PAMINKLAS BIRŽIŠKŲ ŠEIMAI

Pagarbą Biržiškų šeimai kraštiečiai išreiškė 1995 m. rugpjūčio 25 d. Viekšnių centre jiems atidengdami paminklą. Tai vienas pirmųjų Lietuvoje paminklų ne atskiram asmeniui, o visai šeimai, kuri savo darbą, talentus paskyrė Lietuvai. Paminklo skulptorius Česlovas Pečiukas,  architektas Reginaldas Palukaitis

Paminklą atidengė į iškilmes atvykęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas. Paminklą pašventino Telšių vyskupas A. Vaičius. Prezidentas A. Brazauskas kalbėdamas pabrėžė, kad šio paminklo atidengimas — tai šventė visai Lietuvai, taip pagerbiame didžius Biržiškų giminės vyrus. Visi jie gyveno ir dirbo savo tautos labui, Biržiškų namuose visada degė skaisti tautinio sąmoningumo liepsna. Prezidentas padėkojo viekšniškiams, kad jie gražiai įamžino savo garbiųjų tėviškėnų atminimą. Susimąstykime, sakė Prezidentas, prie šio paminklo — čia didieji Biržiškos, amžiams stovį, kad primintų mums, kaip svarbu stoti į darbą už Lietuvą.

Iškilmėse kalbėjo Telšių vyskupas A. Vaičius, Biržiškų atminimo įamžinimo komisijos pirmininkas, Vilniaus universiteto rektorius R. Pavilionis, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius B. Vaškelis, Seimo Pirmininko pavaduotojas A. Sakalas, Seimo narys V. Landsbergis, Biržiškų giminės vardu žodį tarė susisiekimo ministras J. Biržiškis, kalbėjo rajono meras K. Inta, paminklo autorius Č. Pečiukas, kiti.

Ant šešių paminklo šoninių plokščių — brolių profesorių ir jų tėvų bareljefai ir užrašai, trumpai nusakantys jų nuopelnus gimtajam kraštui.

Adresas: Viekšniai, Mažeikių r., LKS 408102, 6234241

AVIŽLIO ATRAGIS

Avižlio ir Ventos upių santakoje, abiejų upių erozija sukūrė unikalią gamtos formą – siaurą ir ilgą atragį. Atragio keteros plotis vietomis vos siekia 0,5 m pločio. Tai maždaug 112 metrų ilgio ketera, su stačiais šlaitais, užsibaigianti stačia atodanga, pačioje abiejų upių santakoje. Atragio šlaitas besileidžiantis Ventos pusėn yra kiek statesnis nei esantis Avižlio pusėje. Šlaito polinkis atitinkamai siekia 42° ir 33 laipsnius.

Atragio aukštis ties atodanga yra 4 m, o toliau atragis palaipsniui aukštėdamas pasiekia 10 m aukštį. Preliminarūs atodangos tyrimai parodė, kad ši forma gali būti ledyno sustumta pylimo formos raukšlė, kurią iš abiejų pusių nuskalavo upių vandenys. Atodangoje matyti ledyno deformuoti aleurito ir smėlio sluoksniai, greičiausiai susikloję dideliame ežere, tyvuliavusiame Ventos regioninio parko apylinkėse prieš 50-70 tūkstančių metų, kada Lietuvoje vyravo miškatundrė.

Atlikus sporų-žiedadulkių analizę, rasta įvairių medžių žiedadulkių. Daugiausia – pušies, taip pat nemažai beržo ir alksnio. Rastos pavienės eglės ir plačialapių medžių žiedadulkės. Tarp žolinių augalų vyrauja kiečio žiedadulkės.

Adresas: Purvių k., Ventos sen., Akmenės r. LKS 415755, 6230394

JUOZO MILTINIO TĖVIŠKĖ

Purvių miško glūdumoje stabtelėti kviečia senas Ramoniškių kaimas. Nepakartojamo grožio jam teikia Uogio upelio vingiai, o civilizacijos nesudarkytas jo žemupio slėnis paskelbtas kraštovaizdžio draustiniu. Anot senbuvių, iki XX a. vidurio šiame tik 135 ha ploto kaime būta 29 ūkių, juose gyveno apie 180 žmonių. Po II pasaulinio karo čia glaudėsi ir kovojo Lietuvos laisvės armijos „Vyčio“ būrio kovotojai. Ilgus metus tai buvo nuošaliausias Viekšnių valsčiaus kaimas, net elektra į jį atvesta tik 1969 metais.

Tačiau Ramoniškių vardą bene labiausiai išgarsino teatro režisieriaus ir aktoriaus Juozo Miltinio vaikystės takai. Būsimasis Panevėžio dramos teatro įkūrėjas ir vadovas Juozas Miltinis čia gyveno nuo šešerių metų, gausi šeima skurdo, tėvą pašaukus į kariuomenę, o motiną uždarius į kalėjimą, vaikai liko tik gerų žmonių globoje. Būsimasis režisierius ganė bandą, iš čia per pelkėtus miškus, per pavasariais patvinstantį Uogį, per sraunią Virvytę ir klastingą Ventą eidavo į Viekšnių pradinę mokyklą. Ramoniškių kaimo palaukėse jis brandino savo talentą, kūrė pirmuosius savo spektaklius ir sakydavo dar vaikiškus pamokslus bendraamžiams.

Šis miškuose pasiklydęs kaimas visam gyvenimui liko pasaulio didmiesčiuose gyvenusio, kūrusio ir studijavusio J. Miltinio širdyje, ir po daugelio metų, kai nebebuvo sodybos, kurioje šeimos gyventa, garsusis teatro kūrėjas apsilankydavo Ramoniškėse, žingsniuodamas vaikystės takais pasisemdavo jėgų ir sielai šviesos.

Minint J. Miltinio gimimo 90-ąsias metines, 1997 m. rudenį, Ramoniškėse atidengtas Stanislovo Adomaičio sukurtas stogastulpis, Uogio upelio vingyje pasodinta ąžuoliukų, įrengta jauki prisiminimų ir poilsio vieta, automobilių stovėjimo aikštele, 2 informaciniai stendai, lauko stalai ir suoliukai. Kiek tolėliau - 2009 m. kaimo atminimui pastatytas akmuo su lentelėje iškaltomis čia kadaise gyvenusių šeimų pavardėmis. Kasmet šiame kaime organizuojamos ramoniškiečių sueigos.

Adresas: Ramoniškės, Viekšnių sen., Mažeikių r., LKS 413249, 6228709

GUDŲ VANDENS MALŪNAS

Gudų vandens malūnas yra Gudų kaime, Viekšnių seniūnijoje, Mažeikių r. savivaldybėje. 1922 m. medinį malūną dešiniajame Virvytės upės krante pastatė suvokietėjusi latvių Vilio ir Alvinos Jungų šeima. Iki II pasaulinio karo Jungai nuomojo ir Santeklių dvaro malūną. Gudų malūno vardas buvo garsesnis, net iš Telšių čionai atvažiuodavę vežimai su grūdais. Baigiantis II pasauliniam karui, malūno savininkai pasitraukė į Vakarus.

Į rezistencijos kovų istoriją Gudų malūnas pateko 1946 m. rugsėjo 30 dieną, kuomet „Vyčio“ partizanų formuotė (apie 14 karių) čia susikovė su Mažeikių apskrities stribais ir milicininkais. Kautynėse žuvo du karininkai ir pora milicininkų. Partizanai, apsimetę sovietų milicininkais, mūšio metu padegė daržinę, kurioje slėpėsi priešo kariai. Iš degančios daržinės išbėgę kariai ir buvo nukauti, visiems jiems po mirties buvo peršautos galvos - tiesiai per uniforminių kepurių žvaigždutes - tokius juos ir parvežė į Viekšnius.

1995 m. Gudų malūnas parduotas aukcione, jį įsigiję verslininkai čia įrengė nedidelę hidroelektrinę, tačiau išsaugojo ir malūno pastatą.

Buvęs malūnas su išlikusia technologine įranga 1996-01-29 įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą kaip turintis istorinę, technologinę ir kraštovaizdinę vertę.

Šalia malūno yra įrengta atokvėpio vieta su 7 vietų automobilių stovėjimo aikštele, 3 suoliukais ir 1 informaciniu stendu.

Adresas: Virvytės g. 111, Gudai., Viekšnių sen., Mažeikių r., LKS 409430, 6229137

APŽADŲ KAPELIAI

Maždaug už trijų kilometrų nuo Kairiškų kaimo (Akmenės rajonas), pačiame Purvių miško pakraštyje, yra Kairiškių kaimo antrosios senosios kapinės (L1268), vadinamos Apžadų kapeliais. Apžadų kapelius mokslininkai vadina Kairiškių senkapiais. Čia rastas akmens kirvis byloja, kad šiose vietose žmonių gyventa 1,5 tūkstančių metų. Nuo seno šias vietas gaubia ir įvairiausi padavimai. Pasakojama, jog koplytėlės vietoje kadaise buvusi bažnyčia, o aplink miestas. Esą ir pinigų užkastų rasta. Dar kiti pasakoja, kad kadaise augo didžiausi pušynai. Žmonės pradėjo kirsti. Kirtę kirtę ir palikę dvi aukščiausias pušis. Piemenys po nakties pastebėjo, kad apie jas keliais nušliaužta. Pušis aptvėrė. Po nakties – nušliaužta apie tvorelę. Tada suprato, kad čia – šventa vieta. Pradėjo garbinti, statyti kryžius, medines skulptūrėles, vėliau pastatė koplytėlę. Ant vartų esantis įrašas sako, kad tai turėjo būti apie 1815 m. Kitas įrašas sako, kad nauji vartai buvo pastatyti 1933 m., juos gamino kalvis Krūtinis iš Užventės kaimo, o mūrijo Jurevičius.

Prieš kelias dešimtis metų bet kada apsilankęs žmogus galėjo paaukoti pinigų. Dar išlikusi įdomios konstrukcijos aukų dėžutė – karbonka. Prie pušies pritvirtinta medinė skrynelė geležies apkaustais saugojo didesnes ar mažesnes aukas. Buvo trys užraktai, kurių raktus turėjo šalimais gyvenę ūkininkai: Kostas Šimkus, Kostas Jauga, Jonas Stulpėnas. Aukas galėjo paimti tik visiems trims susirinkus. Pinigai būdavo skiriami remontui, likutis tekdavęs Šiaudinės bažnyčiai, nes ten būdavo laidojami mirę artimieji. Užraktai sugadinti šeštojo dešimtmečio viduryje.

Apžadų kapeliai atgyja vieną kartą per metus. Nuo seniausių laikų čia švenčiamos Šeštinės. Įdomu, kad tradicija buvo išlaikyta ir sovietiniais metais. Nors kunigams drausdavo atvažiuoti, žmonės susirinkę melsdavosi. Šeštines švęsdavo ketvirtadieniais, todėl nevienam būdavo sunkumų išeiti iš darbo. Tarybinio ūkio vadovas netgi papeikimus už tokias pravaikštas rašydavo.

Vietos gyventojai nepamena, kad Apžadų kapeliuose būtų laidojama. Pasakojama legenda apie Apsireiškimą šioje vietoje – esą prieš daugybę metų po nakties aplink vieną pušį rastas takas, nušliaužtas keliais. Po to į tą pušį žmonės ėmė kelti mažus kryželius, paskui šalimais statyti didesnius.

Apžadų kapelių legenda

Kap aš jau žinau daug pati ir iš savo tėvelio girdėjau labą daug. Tėvelis buvo piemenuks ir pasakodavo, kad tėn ankščiau buvo, kor dabar yr kapelę, o aš gyvenau artėj tų kapėlių gal bova kelets mėtrų. Tėn bova labą didel pušyną ir tėj pušyną bova dvara ar pono buvo. Paskiau tuos pušynus išdalėję, o tėn bova dideli smėliną. Tuos pušynus išdalėja žmonėms valdžia ir mon tėvėlis gavo jau tėvle tėvelis gavo gal aštuonis gektarus ir kiti. Kor tėn bova smėlyną ir anėj rovė tuos pu šynus, kelmus viskų iškėrte ir norėja pasidaryt žemės. Tą pušyną beraunont pasakoja kažin kas ten piemenys karves gane ir aniems rodies, kad api dvi  pušis yr takelę apšliaušti. Jau pareję pėimenys pasakuo, kad aplink yr apšlaiužuota ir kit kart mata, kad kažkas yr apšliaužuoje. Tėvą ar darbdavę kas jau bova a ūkininką pajam ir aptver tuos pušeles, kad negalietu prieit šliaušt apie anas, ontruo pusie tvoreles apšliauž tuos pušis. Mat kad ten kaži kap jau yr pradėj. Žmones, kad čia kaž kas čia yr stebuklinga, kad jau tėn nika. Ir anėj pajam visą pušyną kap išsikert jau ir išraun kelmus į dą beraunant būktai buvo muzikonts Mondvyds kos į beraunant kaži kap tėn atsdauže į kaž kon. I tas muzikonts bova jau i mon tėvle tėvelis bova muzikonts. Būdava karts eis į būdynes grayt ar kor ir kaži kor atsdauže aniems. Tas saka o čia jau būs pinigą, bet toj momėntu pasiruode sako va Montvyds. Į tas Montvyds aniems pasiruode į saka tai va matą mus kvies kor nuors grayt, kap ons pasisoka pasižiūriet kor tas Montvyds ir neblėka tuos skrynies. Dor, kas, bet nieka nebelėka. No paskiau pro tas pošes ir tas pušes visą ton pušyną iškėrta ir dvė pušes palėka. I dabą yr tos dvė pušys anuos jau vėjna labą yr apskarusi  ir jau ana jau amžius kėik ir nebeilgs bebus ir anuos iš tų laikų lėka.ir anas pradieja garbint į tėn tuoks padavėms yr buktą ir tas veitas pastate koplytele tokia nedėdelę ir pradėjo garbinti žmones ir buktai padavėms  i kad kažkada yr bovęs miests ir ta žeme yr apie tuos kapelius kalniuks, pakalne tap kalniuks, pakalne no yr kad bova gatves, o kor daba yr ta koplytele bovus  bažnyčia no ir būktai tokei smėliną, kad jau buvusi kokias audras kas kad ir viskų palaidoję po tų smėlinų o tėn iš tuos jau  kur koplytele bova tėn buvusi bažnyčia ir tėn tuos dvė pušys lėka no ėr žmuones pradiej garbint ir labą garbina. Jau garbina kur jau kiek tevėlis pasakuoja ir aš pati žėnau tėik garbina tėn baisiausę bova šliaužta ir visuomet eje visuomet iš toliausę bova jau Apžadų kapelę, Apžadų kapelę bova žėnuomi Kairiškie jau eidava piesti paskiau bova didžiause švėnte metines Šeštėnes. No jau per Šeštėnes tai žinoma pėrma nebova dar nė dvėrača ne tik bet  dvėračiu bova bet retenybe kas kad jau su mašina nei vėins neatvažiava čia jau ku iš Sirutavičiaus dvara čia jau budava tėj puoną ateis. Nu tai eis žmones buręs buręs tiesiuog eis ir jau kap jau tėn mišks bova Avižlių kap jau bobva apsižadies ka jau kits ka pamatys  jau tų koplyčelę eis tiesiog kelęs  lyg tuos koplyčeles. O jau tas kelęs eja ir eja prie vienos koplyčeles bobva Kristaus kryžius bova su dieva kūnu tėn jau kuoks geruoks didels na ta tėn prikals prie tuos pušėis tuoks stuogs bova uždiets apačiuo bova pinigams dieti tuokia no kap reik sakyt tuo kart vadėna karbonka ir eja ir žmuones neše tėn apie to kryžių raišiojo kam jau bus kam ar ranka skaudies kam kuoja ar galva ta tėn bova nuraišiuots tom kaspinas jau pirmiau vadinuos štončkos, o kaspiną ružavas ir žalias ir dieja pinigus į tų diežę į tų karbonką, o ta karbonka bova tokia apkaustyta labą gelžęs tokęs yr bova trys raktą savidirbę bova ta karbonka į tėn veins negalieja įeit anuos atrakint reikieja trėm ir unksčiau bova kas dar onksčiau nežinau jau mon senuolis bova, o paskiau da bova prie monęs ka aš bovau  da bova mona tevėlis turėja tų raktą, Jauga žinau turieja, Stolpins  turieja visi jau omžinatels yr tad sueis į visi trys tik galies atrakint tų karbonką nu ir išims tuos piningus ir anus skaičious. Suskaitys tus pinygus jau kiek bus ir paskiau jau remontą darys jag nutars remontą  jau aš buvau peimenikė kad jau darė vartus dieja 1933 – as tad jau atmenu gelžines jau graži gelžinę vartą yr nu o tap jei nieka koplyčelę paremontous va jei ne tad kas liks atidous į bažnyčę ont mišių.

Adresas: Papilės sen. Akmenės r. LKS 412809, 6224697

PAMINKLAI LIETUVOS PARTIZANAMS UŽPELKIUOSE

1949 m. rugsėjo 3 dieną Užpelkiuose, bendražygio Jono Šiurkaus tėvonijoje, žuvo paskutinysis Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės „Vyčio“ būrio partizanas Jonas Šiušė ir jo ryšininkė Bronė Deniušienė. Siekiant įamžinti partizano ir jo ryšininkės žūtį pastatytas paminklinis akmuo (Atidengtas 2006 m. gegužės 20 d.). Netoliese pastatyta medinė skulptūra – paminklas, šioje sodyboje gyvenusių Onos ir Antano Šiurkų, ištremtų 1948 m. ir jų sūnų, Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Vyčio būrio partizanų Antano, žuvusio 1945 m. birželio 17 d., Prano-Labučio, žuvusio 1949 m. birželio 6 d., atminimui (atidengtas 2007 m. gegužės 20 d.).

Adresas: Užpelkiai., Papilės sen., Akmenės raj., LKS 415343, 6225976

ŠIURKIŠKIŲ PUŠYS SESĖS

Šiurkiškių pušys sesės – dvi atskiros pušys, kurios 15 metrų aukštyje susiliečia kamienais ir toliau auga, susiglaudusios ir sudarydamos bendrą lają. Medžių susilietimas ir augimas susilietus kamienais kartu labai retas, nes įprastai medžiai turi savas augimo (privatumo) erdves. Medžiuose nuo senų laikų įrengiamos koplytėlės su rūpintojėlio skulptūrėle, po medžiais gyventojai deda gėles. Neįprasta dviejų susilietusių medžių forma yra labai įdomi ir unikali, patraukianti lankytojų, fotomenininkų ir gamtos mylėtojų dėmesį.
Priskiriama prie vietinių mitologinių šventųjų žemaičių pušų, Viekšnių krašto savitumą atspindintis reiškinys.

Adresas: Šiurkiškės, Papilės sen., LKS 413991, 6226304

SKLEIPIŲ AKMUO

Riedulys yra netaisyklingos formos su apylygiu viršumi, gana gerai apgludintas, pietinis šonas plokščias (skilimo plokštuma); priešingoje pusėje, ties atkasto grunto paviršiumi matyti į viršų užapvalėjanti niša maždaug 2 m pločio ir iki 0,5 m aukščio. Riedulį sudaro pilkai rausvas plagiomikroklininis granitas. Šio granitinio luito matmenys: aukštis – 3,7 m, ilgis – 5,4 m, plotis – 3,6 m, tūris – 71,92 m³; didžiausia horizontali apimtis – 17 m.
Skleipių akmuo turi ir archeologinę vertę, ką liudija aplink visą apkastą akmenį išryškėjęs juodas maždaug 1 metro storio anglingų nuogulų sluoksnis; taip pat matyti senovinių aukurų įtvirtinimo vietos.

Adresas: Skleipiai, Viekšnių sen., Mažeikių r., LKS 408339, 6226931

REKČIŲ PILIAKALNIS

Rekčių piliakalnis (dar vadinamas Vinavos kalnu) yra dešiniajame Ventos krante, prie santakos su bevardžiu upeliuku. Čia žmonės gyveno ir kovėsi nuo I mūsų eros tūkstantmečio vidurio iki XIV amžiaus. Šiaurės rytų pusėje yra buvusi 0,7 ha plote priešpilio gyvenvietė. Piliakalnyje yra beveik apvali 6 – 7 metrų skersmens aikštelė, apjuosta pylimu. Šiaurinėje pusėje buvusi apie 25 m ilgio ir 13 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 8 – 12 m aukščio. Pylimo viršus kadaise apgriautas rengiant šokių aikštelę.

Adresas: Kuršėnų kaim. sen., Šiaulių r., LKS 428638, 6216531

SVIRKANČIŲ ATODANGA

Svirkančių atodanga yra kairiajame Virvytės krante, Svirkančių rekreacinėje zonoje, Svirkančių kaime, Viekšnių seniūnijoje. Jos aukštis yra apie 14,5 m, o ilgis apie 50 m.
Svirkančių atodanga yra didelės mokslinės vertės geologinio paveldo objektas. Atodangos pjūvis sudarytas iš dviejų skirtingos kilmės ir amžiaus darinių kompleksų. Apatinė dalis (7,7 m į viršų nuo upės vandens lygio) suklostyta iš aleurito ir smulkaus smėlio. Tai – prieš paskutinįjį ledlaikį, maždaug prieš trisdešimt tūkstančių metų (Viduriniojo Nemuno laikotarpiu) egzistavusio ežero nuosėdos. Pagal palinologinių tyrimų rezultatus ežeras egzistavo palyginti šalto klimato sąlygomis, jį supo tundra su krūmokšniais bei retais medžiais, tačiau tuo metu kontinentinis ledynas buvo dar gana toli šiaurėje, greičiausiai pietinėje Suomijos dalyje. Viduriniojo Nemuno paleoežeras buvo didelis, jo plotas buvo apie 77 kv. km. Palyginimui – Dusios ežeras užima 23 kv. km, o didžiausias Lietuvoje (dalinai) Drūkšių ežeras – 100 kvadratinių kilometrų.
Viduriniojo Nemuno laikotarpio ežerinių nuosėdų atodangų visame Baltijos regione yra vos kelios (Pietryčių Lietuvoje – Rokų atodanga, Estijoje – Voka). Viena naujausiai ištirtų atodangų – Purvių atodanga Ventos slėnyje.
Viršutinė atodangos pjūvio dalis suklota iš moreninės medžiagos, kurią paliko kontinentinis ledynas, paskutiniojo ledlaikio metu savo skydu užklojęs beveik visą Lietuvą. Įdomu atkreipti dėmesį, kad moreninės medžiagos klodas yra dvisluoksnis, sudarytas iš labai kietos dugninės morenos ir masyvios tekstūros abliacinės (ledyno tirpimo fazės) morenos. Abi morenas skiria 0,8–1,0 m storio smulkaus smėlio sluoksnis, susiklostęs ledyno vidiniuose plyšiuose bei ertmėse.

Adresas: Svirkančiai, Viekšnių sen., Mažeikių r., LKS 408680, 6228401

PAPARTYNĖS VANDENS MALŪNAS

Papartynės slėnyje, kur nuo senų laikų vešliai augo ir tebeauga daug paparčių, jau nuo 1867 metų veikė vandens malūnas, kartu gaminęs ir elektros energiją, pjovęs medienos lenteles (malksnas). Jame buvo fabrikinės gamybos turbina, dvi poros girnų, pitlius.

XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje malūnas priklausė Joniškiams. Nuo 1934 m. iš Joniškienės malūno nusipirkęs Isaakas Vilkas jį suremontavo ir malė iki 1940 metų. 1941 metais jį kartu su kitais žydais Šiaudinės miške sušaudė vokiečiai. Karo metu malūnas priklausė vokiečiui. Pokario metais  Papartynės malūnas malė iki 1953 metų. Įsigalėjus sovietiniai santvarkai, sustiprėjus kolūkiams, jis nebeteko savo reikšmės ir buvo uždarytas. 1999 metais apgriuvusį ir apipuvusį Papartynės vandens malūną atgaivino verslininkai, čia atstatę kadaise buvusią užtvanką ir įrengę hidroelektrinę.

Besidomintiems geologine ir istorine krašto praeitimi verta užsukti į Papartynės slėnį, dar ir dėl to, kad patys be didesnio vargo galime susirasti unikalių suvenyrų iš amžių glūdumos-fosilijų- prieš 170 mln. metų gyvenusių gyvūnų suakmenėjusių liekanų.

Adresas: Rudikių k. 1, Rudikiai, Papilės sen., Akmenės raj.