Lankytinos vietos
ŽAGARĖS DVARO SODYBA
Žagarė augo kaip du atskiri miestai – Naujoji ir Senoji Žagarė. XVIII a. 2-oje pusėje abu miestai ėmė sparčiau augti ir XIX a. pabaigoje susiliejo į vieną miestą. Abiejose miesto dalyse būta po dvaro sodybą, tačiau vientisas ansamblis išliko tik Naujojoje. Pirmosios žinios apie Naujosios Žagarės dvaro sodybą siekia XVI a., o dvaro ūkinis kilimas sietinas su Antanu Tyzenhauzu, kuris 1765 m. pradėjo valdyti karališkąją Šiaulių ekonomiją. XVIII a. pabaigoje Rusijos imperatorienė Jekaterina II šį dvarą kartu su visa Šiaulių ekonomija padovanojo savo favoritui grafui Platonui Zubovui. Zubovų giminė dvarą valdė iki 1858 metų, kai dvaras atiteko didikams Naryškinams. Jiems valdant parkas buvo išplėstas iki dabartinio dydžio, sodyba paversta prašmatnia vėlyvojo klasicizmo stiliaus rezidencija. Kompleksą sudarė rūmai, ledainė, pieninė, 4 gyvenamieji namai, arklidė, ratinė, maniežas, sandėlis, aludarių namas, vėjo malūnas, ūkiniai trobesiai bei sargų, arklininko, sodininko, šėriko ir kitų dvaro darbininkų namai. Labai ryškus dvaro sodybos akcentas – arklidžių, maniežo ir ratinės kompleksas. Dauguma dvaro sodybos pastatų pastatyti XIX a. pabaigoje Anglijoje itin populiariu Tiudorų arba angliškų kotedžų architektūros stiliumi. Manoma, kad jų projektų autorius Karališkojo britų architektūros instituto narys architektas Edward Arden Minty (1857–1936). Rūmus supa angliškas peizažinis daugiau nei 70 ha parkas, 1898–1900 m. jis buvo išplėstas (pasodintas) pagal žymaus dendrologo, Rygos sodų ir parkų architekto Georgo Frydricho Ferdinando Kuphaldto (1853–1938) projektą. Dendrologas parinko unikalų augalų asortimentą ir nepriekaištingą ekspoziciją, kurią sudarė daugiau kaip 200 rūšių želdinių. Augalų įvairovė atkurta ir parkas rekonstruotas 2019–2023 m. pagal architektės Jurgos Večerskytės projektą. Dvaro sodyba užima 88,5 ha plotą ir tai viena didžiausių ir įdomiausių išlikusių dvaro sodybų Lietuvoje.
Elegantiški vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai pastatyti tarp 1840 ir 1860 metų. Pastatas kompaktiškas, pusiau uždaro U formos plano. Fasadą puošia Naryškinų šeimos herbas. Žagarės dvaro rūmuose buvo turtinga paveikslų kolekcija, biblioteka ir medžioklės trofėjų ekspozicija. Gražiausios ir didžiausios rūmų salės – puošni svetainė, valgomasis ir biliardinė. Antrame aukšte buvo įrengti svečių kambariai. Dvarininkai Naryškinai nuolat gyveno Anglijoje ir į Žagarę atvykdavo tik vasaroti, tačiau dvaras buvo prabangus, išpuoselėtas ir prižiūrėtas. Atvykus Naryškinams buvo organizuojami įvairūs pobūviai bei labdaros vakarai.
XX a. rūmuose veikė mokykla, specialiosios mokyklos bendrabutis, senelių globos namai.
2014 m. rūmai buvo restauruoti, nuo 2015 m. juose įsikūręs Žagarės regioninio parko lankytojų centras su gamtos mokykla.
Kaip atvykti:
Malūno g. 1, Žagarė, Joniškio raj.
56.362377, 23.264678
ŽAGARĖS SENAMIESTIS
Žagarės vardas (Sagera) pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1254 m. Žiemgalos dalybos akte, kuriuo Žagarės žemė atiteko Rygos arkivyskupui. Žagarė kaip gyvenama vietovė paminėta 1490 m. kai įvardinamas Mikalojaus Syrevičiaus Žagarės dvaras. Apie 1495 m. įsteigus bažnyčią ir renkantis turgui Žagarė jau buvo miestelis. Šis miestelis pradėtas vadinti Senąja Žagare, kai dešiniajame Švėtės krante stovėjęs Vilniaus vyskupo Jono dvaras paskatino kurtis Naująją Žagarę.
Po karų ir gaisrų netekus daug žmonių abiejuose miesteliuose nuo XVIII a. pradėjo kurtis žydai. Naujoji Žagarė tapo svarbiu šiaurės Lietuvos prekybos centru. Abiejuose miesteliuose 1914 m. gyveno apie 14000 gyventojų, iš jų apie 8000 žydai. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas vėl nusmukdė abi Žagares.
Karai ir gaisrai ne kartą keitė miesto veidą. Seniausios gatvės susidarė iki XVI a. vid. iš buvusių kelių į Livoniją, Papilę, Tervetę. Miesto panoramoje dominuoja dvi Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios Senojoje ir Naujojoje Žagarėje. Kadaise trikampė Naujosios Žagarės turgaus aikštė performuota į stačiakampę. Miesto centrinės dalies stačiakampiai kvartalai užstatyti XIX a. pab. raudonų plytų mūro pastatais.
Naujosios Žagarės miesto aikštę supa kažkada žydams priklausę pastatai, jų daug išsibarstę ir kitose miesto gatvėse. Netoli aikštės prisiglaudusios ir 2 sinagogos šiai dienai naudojamos visai kitoms reikmėms. Kai kuriose gatvėse dar išlikęs senasis akmeninis grindinys, vadinamas bruka.
Kaip atvykti:
Miesto a., Žagarė, Joniškio raj.
56.35929, 23.2552
ŽAGARĖS OZAS
Žagarės ozas - ilgas, siauras kalvagūbris, praslinkusių ledynų suformuotas iš smėlio, žvirgždo ir gargždo, sunešto tekančių tirpsmo vandenų į ledyno plyšius ir tunelius. Jis pats ilgiausias iš visų Lietuvoje esančių ozų, o kartu ir įspūdingiausias, nes aplink kalvagūbrį plyti lygumos.
Natūralus ozo reljefas daugelyje vietų suardytas sovietmečiu intensyviai kasant žvyrą, tačiau galutinai nepraradęs savo formos ozas išliko Žagarės regioninio parko rekreacinėje zonoje su Žvelgaičio piliakalniu, kuris, pakilęs į maždaug 20 m aukštį, vadinamas vaizdingiausia ozo dalimi. 830 m ilgio ozo atkarpa abipus piliakalnio paskelbta geologiniu gamtos paminklu.
Nuotr. Dainiaus Mereckio.
Kaip atvykti:
P. Cvirkos g., Žagarė, Joniškio raj.
56.354217, 23.226244
ŽVELGAIČIO PILIAKALNIS
Žagarės piliakalnis (Žvelgaičio kalnas) įrengtas ant Žagarės ozo, Švėtės kairiajame krante, 650 m į vakarus nuo Raktuvės piliakalnio. Nuo piliakalnio atsiveria vaizdingų Švėtės vingių ir Žagarės panorama. Čia prasideda Žagarės ozo pažintinis takas, kuris vingiuoja per ozą ir apjuosia Žvelgaičių ežerą.
XIII a. ant piliakalnio stovėjusi medinė Livonijos ordino pilis. Galima spėti, kad ji iškilo po 1271 m. kaip atsvaras kitoje Švėtės pusėje esančiai žiemgalių Raktės piliai.
Ilgai sklandė legendos, kad ant piliakalnio stovėjusi lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio pilis. Žvelgaitis – pirmasis patikimuose šaltiniuose paminėtas lietuvių kunigaikštis.
Piliakalnyje taip pat yra buvusi XVI–XVIII a. dvarvietė. Žagarės (vėliau Senosios Žagarės ar Aukštadvario) dvaras minimas nuo 1490 m.
Kaip atvykti:
P. Cvirkos g., Žagarė, Joniškio raj.
56.357063, 23.230884
ŽAGARĖS ATODANGA
Maždaug prieš 360 milijonų metų šiltos druskingos jūros dugne susiformavo nuosėdinės uolienos – dolomitai. O prieš 13000 metų vėliausiai iš Lietuvos besitraukiantis ledynas paliko nuosėdas – smėlį bei žvyrą, - kurios nusėdo ant dolomito paviršiaus. Ledui ištirpus, paviršiuje dar nugulė riedulių, smėlio ir molio mišinys. Žagarės apylinkėse dolomitas atsidūrė 0,3 – 6 m gylyje. Šių uolienų sluoksnius galima pamatyti Švėtės krantuose, dugne ir buvusiame dolomitų karjere - Žagarės atodangoje.
Žagarės atodanga - geologinis gamtos paveldo objektas - 2,5 - 3,5 m aukščio ir apie 200 m ilgio dolomito sienelė.
Kaip atvykti:
Dolomito/Žvelgaičių g., Žagarė, Joniškio raj.
56.36495, 23.257057
NAUJOSIOS ŽAGARĖS ŠV. PETRO IR POVILO BAŽNYČIA
Naujosios Žagarės Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Pirmoji medinė Naujosios Žagarės bažnyčia iškilo XVI a. II pusėje Šiaulių valsčiaus (vėliau ekonomijos) teritorijoje. Pirmą kartą Naujosios Žagarės bažnyčia paminėta 1592-1597 m. sudarytame „Žemaičių vyskupijos aprašyme“. Mūrinė Naujosios Žagarės bažnyčia statyta 1643-1655 m. laikotarpiu. Pagal 1792 m. generalinės vizitacijos aktą, bažnyčia buvusi mūrinė, dengta lentelėmis, su dešimčia langų ir septyniais altoriais. Šventorius aptvertas akmenų tvora nuo miestelio pusės ir statinių tvora nuo klebonijos.
Iki 1800 m. valandas skelbdavo bažnyčios laikrodis. Iki šių dienų bažnyčioje išlikę senieji žalvariniai varpai. Vienas sveria 720 kg, antrasis - 460 kg.
1881 m. bažnyčioje apsilankęs Žemaičių vyskupas Aleksandras Beresnevičius vizitacijos akte užrašė, kad bažnyčios grindys medinės, bokšte įrengtas laikrodis reikalauja remonto, bažnyčia turi penkis altorius, trys iš jų drožinėti, o du piešti ant drobės. Meninę vertę turi XIX a. Varšuvoje gaminti bažnyčios vitražai. Didžiojo altoriaus drobė su metalu tapyta 1744 m., restauruota 1855 m.
Kaip atvykti:
Miesto a. 1, Žagarė, Joniškio raj.
56.359207, 23.257998
SENOSIOS ŽAGARĖS ŠV. PETRO IR POVILO BAŽNYČIA
Pirmoji medinė bažnyčia Senojoje Žagarėje, kairiajame Švėtės krante, buvo pastatyta 1499 m.
1523 m. našle tapusi dvarininkė Marija Sirevičienė, vykdydama vyro valią, padovanojo bažnyčiai žemės. Ji fundavo ir naujos bažnyčios statybą.
Pasak Motiejaus Valančiaus, medinė Senosios Žagarės bažnyčia sudegė 1605 m. ir netrukus buvo pastatyta nauja. Senosios Žagarės bažnyčios iki 1712 m. buvo medinės.
Po 1712 m. gaisro iš plytų ir vietinio kalkakmenio pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia.
XVIII a. Senosios Žagarės šventovė išgyveno pakilimo ir klestėjimo laiką. Tuo metu pasklido garsas apie stebuklingosios „Žagarės mergelės“ relikvijas ir iškilo mūrinis bažnyčios pastatas. XVIII a. viduryje galėjo būti pastatyti ir paveikslais papuošti trys bažnyčios altoriai. XIX – XX a. pradžioje bažnyčios reikalai tolydžio prastėjo dėl menko materialinio aprūpinimo bei carinės administracijos siekio slopinti Barboros Žagarietės kultą. Senosios Žagarės bažnyčios likimas po 1963 m. klostėsi įvairiai ir sudėtingai. Dalis bažnyčios reikmenų 1963 m. balandžio 2 d., bažnyčios uždarymo dieną, buvo perduota Naujosios Žagarės bažnyčiai. Bažnyčią pavertus sandėliu nemažai interjero detalių buvo tiesiog sunaikinta.
Šiuo metu bažnyčia yra veikianti.
Barboros Žagarietės kultas. Ryškiausia ir išskirtine Senosios Žagarės parapijos maldingojo gyvenimo tradicija laikytinas Barboros Žagarietės kultas. Jam pagrindą teikė nepaprastai gerai išlikęs mirusiosios kūnas, kelis amžius saugotas Senosios Žagarės bažnyčioje. Šiuo metu bažnyčios rūsyje galima aplankyti simbolinį karstelį.
Kaip atvykti:
Švėtės g. 4A, Žagarė, Joniškio raj.
56.361458, 23.252189
RAKTUVĖS PILIAKALNIS
Raktės, arba Raktuvės (Žagarės II), piliakalnis yra Žagarės miestelio vakariniame pakraštyje, Švėtės upelio dešiniajame krante, apie 100 m nuo upės vagos ir 700 m į rytus nuo Žvelgaičio kalno.
Manoma, kad ant piliakalnio stovėjo žiemgalių Raktės pilis – Žagarės žemių centras. Raktės pilį Livonijos ordinas užėmė ir sudegino 1272m. vėlyvą pavasarį. Po to pilis buvo atstatyta, nes 1286 m. į ją atsikėlė žiemgaliai iš Tervetės pilies. 1289 m. žiemą Ordinas netikėtai puolė Raktę, užėmė jos papilį, tačiau pilies neįveikė, nes piliakalnio šlaitai buvo padengti ledu. Vis dėlto tais pačiais metais žiemgaliai pilį paliko ir pasitraukė į paskutinį prieglobstį savo žemėse – Sidabrę. Raktės pilį sudegino Heilingenbergo (Ordino pilis Tervetėje) komtūras ir ji nebeatstatyta.
XVIII a. piliakalnio aikštelėje buvo atidarytos Naujosios Žagarės katalikų kapinės. Bažnyčios mirčių knygoje išlikęs 1733-12-27 įrašas apie pirmąjį palaidojimą jose. Ant piliakalnio stūkso Raktuvės koplyčia – liaudies medinės architektūros statinys, pastatytas 1796–1801 m.
Kaip atvykti:
Raktuvės g. 44, Žagarė, Joniškio raj.
56.356741, 23.241136.
PILKAPIAI IR SENOSIOS ŽAGARĖS ŽYDŲ KAPINĖS
Švėtės kairiajame krante stūksančioje kalvoje III–VIII a. buvo žiemgalių protėviams priskiriama laidojimo vieta – pilkapynas. Pilkapyne išlikę 4 pilkapiai. Praėjus daugiau nei 1 000 metų, Žagarės pilkapyno teritoriją mirusiųjų laidojimo vieta pasirinko Senosios Žagarės žydai. Švėtės upė skiria Žagarės miestą į dvi istorines dalis: Senąją Žagarę kairiajame krante ir Naująją Žagarę dešiniajame. Nuo XVI a. abi Žagarės vystėsi kaip savarankiški miestai ir buvo apjungtos į vieną administracinį vienetą tik XX a. pradžioje. Dėl to žydai apsigyvenę šioje vietovėje sudarė dvi atskiras, Senosios ir Naujosios Žagarės, bendruomenes, kurios tokiomis išliko, net sujungus abi Žagares į vieną miestą. Senojoje ir Naujojoje Žagarėje žydai turėjo atskirus kahalus, sinagogas, mokyklas ir kitas įstaigas. Apie tokį dviejų bendruomenių egzistavimą liudija iki šiol išlikusios atskiros Senosios Žagarės ir Naujosios Žagarės žydų kapinės, kuriose laidota iki pat šių bendruomenių sunaikinimo Antrojo pasaulinio karo metu.
Kaip atvykti:
Aušros g., Žagarė, Joniškio raj.
56.366519, 23.263952
ŠVĖTĖS UPĖS UŽTVANKA
Žagarė - vienintelė šiame krašte apdovanota kriokliu, kuris, spėjama, susidarė toje vietoje prieš milijonus metų dėl tektoninių žemės gelmių judesių įvykusio sprūdžio. Nusprūdusio rytinio bloko pažemėjimą užpildžiusius smėlius ir molius po paskutinio ledynmečio susidariusios Švėtės upės vandenys išplovė daug lengviau ir greičiau nei vakarinio bloko dolomitus. Dėl to susidarė krioklys. Krioklio vandens galią žmogus panaudojo savo reikmėms. Švėtės slėnyje pastatęs užtvanką su arkiniu tiltu, žmogus įkinkė galingą hidroturbiną. Ji suko malūno girnas, elektros generatorių, lentpjūvę, karšyklą. XIX a. pastatyta betoninė užtvanka, dėl savo išvaizdos žagariečių vadinama „bliūdu“, krioklį patvindė.
Kaip atvykti:
Aušros g., Žagarė, Joniškio raj.
56.364499, 23.262759
TYRELIO AKMUO
Tyrelio akmuo – geologinis gamtos paveldo objektas, mitologinis akmuo Mūšos tyrelio telmologiniame draustinyje, pasiekiamas keliaujant Mūšos tyrelio pažintiniu taku. Tyrelio akmuo vadinamas baltų pagoniško tikėjimo reliktu, kuris stūkso vidury pelkėto miško, kur nelengva prieiti. Ant akmens matosi vadinamieji mitologiniai ženklai. Galime įžvelgti gyvūną (tai galėjo būti elnias) ir ožį simbolizuojančias figūras. Akmens viršuje esanti duobutė, manoma, buvo skirta kraujui. Literatūroje galime rasti informacijos, kad pagonys, norėdami nuraminti Piktulio (senovės lietuvių dievas Perkūnas) rūstybę, aukodavo ožį. Tačiau labiausiai sietinas buvo XVI a. paprotys, kai kraštas jau buvo paveiktas krikščioniškų papročių ir apeigos buvo atlikinėjamos tik slaptai – vadinamas „Ožio šventinimas“, jie papjaudavo ožį ir senųjų dievų garbei suvalgydavo.
Akmens aukštis – 1,45 m, ilgis – 3,2 m, plotis – 3,0 m, didžiausia horizontali apimtis – 11,2 m, sudėtis – granitas.
Kaip atvykti:
Mūšos tyrelio pelkė, Joniškio raj.
56.201347, 23.23479
ŠVEDPOLIO ŠALTINIS
Šaltinis trykšta Švėtės dešiniajame krante. Jo vanduo veržiasi iš laidžių tarpsluoksninių kvartero nuogulų. Šaltinis išteka dvejomis nevienodo stiprumo proveržomis. Jo vandens debitas siekia 2,5 l/s. Vanduo gėlas, kiek padidėjusios mineralizacijos (599 mg/l), prisotintas kalcio ir magnio hidrokarbonatų. Šaltinių, kurių Švėtės pakrantėje yra keli, vandenį alaus gamybai XIX ir XX a. sandūroje naudojo Kunstmano alaus darykla.
Kaip atvykti:
Žagarės sen., Joniškio raj.
56.371854, 23.282997
Nuoroda į žemėlapį.
BROLIŲ AKMUO
Brolių akmuo – stambus riedulys, esantis Veršių kaime, Žagarės seniūnijoje, Joniškio rajone, apie 4 km į pietus nuo Žagarės. Vienas didžiausių riedulių Šiaulių apskrityje, 2016 m. paskelbtas geologiniu gamtos paveldo objektu. Akmenį, slūgsantį išsinuomoto lauko gale, 2014 m. lapkričio mėn. atkasė vietiniai ūkininkai broliai Alvydas ir Laimondas Malinauskai. Pagal geologų matavimus, riedulys yra 14,5 m apimties, jo aukštis – 3,6 m, o ilgis pagal šiaurės vakarų šoną – 4,5 m. Akmuo sudarytas iš lauko špato, kvarco ir kitų mineralų. Riedulys – stambiagrūdis rusvas granitas. Riedulį atnešė paskutinis ledynas, kuris atsitraukė iš Lietuvos teritorijos maždaug prieš 12 tūkstančių metų.
Kaip atvykti:
Lauko g., Veršių km., Joniškio raj.
56.322321, 23.265437.
ŽAGARĖS ŠERMUKŠNIS
Storiausias Lietuvoje ir vienintelis šios medžio rūšies gamtos paveldo objektas Lietuvoje. Auga Senosiose Žagarės žydų kapinėse, šalia sienos su Latvija. Žagarės šermukšnio kamienas įaugęs į kapo paminklą, todėl pasakojama legenda: „Vienas žydelis ypač mėgęs šermukšnio uogas, tiek džiovintas, tiek šviežias. Nuolat jų turėjęs švarko kišenėje. Ir jam mirus kišenėje buvo užsilikusių uogų, tad toje vietoje ant kapo išaugęs šermukšnio medelis, palengva įaugęs į kapo paminklą ir taip tapęs savotišku paminklu mirusiam žydeliui“.
Kaip atvykti:
Aušros g., Žagarė, Joniškio raj.
56.366328, 23.262468
ŽAGARĖS MIŠKO VEIMUTINĖ PUŠIS
Botaninis gamtos paveldo objektas – išskirtinė pušis, auganti Žagarės miške. Medžio aukštis siekia 29,5 m., kamieno apimtis 1,3 m aukštyje 2,30 m. Daugiausia šie medžiai auga rytinėje Šiaurės Amerikos dalyje. 1705 m. Veimuto ji buvo atvežta į Angliją, o vėliau paplito kituose Europos kraštuose. Mūsų kraštuose veimutinė pušis plačiai paplitusi parkuose, taip pat ir miškuose.
Kaip atvykti:
Žagarės miškas, Joniškio raj.
56.304273, 23.224645
VERŠIŲ ĄŽUOLAS
Veršių arba Byčių ąžuolas - išskirtinio dydžio ąžuolas, augantis Joniškio rajone, Žagarės seniūnijoje, Veršių kaime. 2002 m. paskelbtas valstybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu. Medis nuo seno vadinamas „Byčių ąžuolu“. Jų palikuonių Veršiuose jau nebėra, tačiau senieji kaimo gyventojai pasakoja, kad medį sodinę Byčių proseneliai ir jo amžius gali būti keli šimtai metų.
Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 5,25 m, aukštis – 23,5 m.
Kaip atvykti:
Senojo Ąžuolo g. 11, Veršiai, Joniškio raj.
56.318384, 23.262007
MAGNAUS BUTLERIO LIEPA
Magnaus Butlerio liepa auga Joniškio rajone, Žvelgaičių kaime. Gamtos paveldo objektu paskelbta 2002 m. Medis auga buvusioje dvarvietėje. Dvarvietės savininku M. Butleris tapo 1776 m. Vėlesniais laikais dvaras buvo parduotas kitiems didikams. XX a. pradžioje dvaras sunyko, išliko parko fragmentai.
Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 3,70 m, aukštis – 22,5 m.
Kaip atvykti:
Butlerių g., Žvelgaičių km., Joniškio raj.
56.367030, 23.247157
Atnaujinimo data: 2024-05-13